Švč. Trejybės atlaidai

Birželio 3 dieną Kauno kunigų seminarijos bažnyčioje minėti tituliniai Švenčiausiosios Trejybės atlaidai. Kartu su seminaristais meldėsi ir gausi kiekvieną sekmadienį į šią bažnyčią susirenkanti miestelėnų bendruomenė. Iškilmingų Šventų Mišių šventimui vadovavo kun. Vilius Sikorskas. 

Sakydamas homiliją, kunigas pabrėžė bendruomeniškumo svarbą. Pasak jo, tik bendruomenėje jaučiama vienybė, tik joje galima jau dabar skonėtis Švenčiausios  Trejybės gyvenimu. Tuo nuolatos Tėvo dalijamu gyvenimu, į kurį duris atvėrė Kristus ir kurį laiduoja Šventoji Dvasia. Šventų mišių metu buvo laiminami pamaldose dalyvavę tėvai. Giedojo Kauno kunigų seminarijos choras, kuriam pagelbėjo maestro Mindaugas Radzevičius, Ramūnas Baranauskas ir Laima Botyrienė.

Padėka už besibaigiančius mokslo metus.

Birželio  4 dieną Kauno kunigų seminarijos bendruomenė malda dėkojo Viešpačiui už besibaigiančius mokslo metus. Ta proga kartu su seminaristais iškilmingose Šventosiose Mišiose dalyvavo dėstytojai, seminarijos darbuotojai bei geradariai. Eucharistijos šventimui vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kartu meldėsi Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, seminarijos vadovybė, konfesarijai, kiti kunigai svečiai.

Sakydamas homiliją, vyskupas Jonas Kauneckas, pasinaudodamas dienos liturginiais skaitiniais, ragino  parodyti visą stropumą, kad savo tikėjimu  būtų įmanoma išugdyti dorybę, dorybe – pažinimą,  pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą,  maldingumu – brolybę, o brolybe – meilę. Pasak vyskupo, tiesa šiandien griaunama ne tada, kai prieš ją kovojama, bet tada, kai ja negyvenama. Pasakodamas  savo asmeninę patirtį, vyskupas linkėjo būti ne atmetimo, bet kertiniais akmenimis. Juk tam reikia tiek nedaug – tiesiog gyventi skelbiama tiesa, skelbiamomis  idėjomis.

Pasibaigus Eucharistijai, seminarijos kiemelyje tradiciškai buvo padaryta bendra nuotrauka.

Komentarai:

Paskelbė Elif on
Lietuvoje, kiek mena mano žila galva, nuo mano vaikystės laikų Kalėdų sleenis buvo paslaptis. Pradžioje apsoliuti, vėliau išbluko į gerą ir linksmą šventinę tradiciją. Jos esmė pasiliko,- dovanoti kitiems savo dėmesį, pasidalinti savo Kalėdų šventės džiaugsmu, pralinksminti mažuosius, pagelbėti suaugusiems.Štai jau per dvi dešimtys metų ir džiaugiuosi šia švente kartu su vaikučiais ir jų tėveliais.Kartais klausia,- kam tau to reikia? Na, ką atsakyti tiems, kuriems šventinės fantazijos džiaugsmas išblėso, jie tame mato tik komerciją.Jie negali suprasti to jausmo, kada ligoninėje mažuti lenkutis apkabinęs tvirtai mano kaklą sako virpančiu balsu: Kalėdų seneli, dar pabūk, dar neišeik arba kada darželyje berniukas su zuikučio drabužėliais man sako: Kalėdų seneli, aš tave myliu, dar pabūk .Ar jūs galėtumė jiems pasakyti, nusibodo tos žaidynės Ne, vėl kraunu mantą ir vykstu už 100km pas savo vaikučius darželinukus, nes žinau jie ne MANĘS, bet Kalėdų senelio laukia. Netrukdykite mažutėliams ateiti pas mane ,- štai ką matau savo vaidinimuose, kada jiems pasakoju apie vieną Gimtadienį seniai seniai, labai seniai Kalėdų seneli ateik Kalėdų seneli ateik Juk jie jau pasiruošę susitikti su savo Kalėdų seneliu.Iki pasimatymo mano brangieji mažutėliai.Su Dievu
Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)