Ar visuomenė nebijo būti gailestinga?

Lietuvos vyskupai šiuos metus (2011) yra paskelbę Dievo Gailestingumo metais. Gailestingumas kažkuria prasme įpareigoja. Jis negali būti kažkur uždarytas, apribotas. Jėzus Kristus, kentėdamas kryžiaus kančią, kraują ir vandenį išliejo ant visų žmonių. Tačiau žmogus yra silpnas. Kiekvienas turbūt kasdien daugybę kartų klumpame ir klystame, tačiau vėl bandome keltis, žengti naują žingsnį. Kaip yra su tais, kurie gyvenime parkrito? Ar mes, visuomenė, ištiesiame jiems pagalbos ranką, ar paliekame likimo valiai, leisdami „kapanotis patiems"? Apie tai kalbamės su Lietuvos Caritas federacijos projekto „Kalinių globa ir reintegracija" koordinatoriumi Vytautu Ilevičiumi. 

Pirmiausia apibūdinkite projektą. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Prasidejo nuo keleto savanorių, kurie 2001 metais nuvyko į Pravieniškių pataisos namus pabendrauti su nuteistaisiais. Pamačius, kad tokie susitikimai galėtų būti naudingi tiek nuteistiesiems, tiek visuomenei, buvo rašomas projektas, pradėti telkti savanoriai, jie mokomi ir ruošiami sielovadiniam darbui su nuteistaisiais asmenimis. Sudarėm sutartis su įkalinimo vietomis, kad galėtume lankyti nuteistuosius bei teikti sielovadinę ir socialinę pagalbą.

Sakoma, jog svarbu kovoti prieš blogį, bet ne prieš klydusį asmenį. Trumpai pakomentuokite šią mintį remdamasis projekto metu įgyta patirtimi.

– Štai jau 10 metų ši veikla vykdoma per Caritas organizaciją ir tam reikalui buvo sutelktas didelis būrys savanorių, surinkta lėšų, organizuota seminarų, mokymų, stovyklų. Ši veikla plačiai aprašyta spaudoje. O viso to esmė – žmogaus orumas. Bendraudami su nuteistaisiais matome, kad blogis iškreipia ne tiek veidą, kiek prigimtį. Tačiau kaskart kalbėti apie pasikeitusį kiekvieno pas mus besikreipusio žmogaus gyvenimą reikia atsargiai, nes išlieka atkryčio grėsmė. Tačiau vis dėl to, apie trečdalis žmonių pakeitė savo gyvenimo būdą. Turime labai konkrečių atvejų, kai žmonių likimai pasikeitė kardinaliai. Apie tai jie patys, važiuodami į kalėjimus, liudija šiuo metu bausmes atliekantiesiems.

Gal yra kokie reikalavimai besikreipiančiam?

– Į mus kreiptis pagalbos gali kiekvienas grįžęs iš įkalinimo vietos. Nėra skirtumo, kokiame mieste žmogus gyvena, kokią religiją išpažįsta.

Dirbate su įkalinimo įstaigų kapelionais. Apibūdinkite sielovadinės veiklos kryptis.

– Kalėjimų kapelionai paprastai būna dar ir kokių nors parapijų klebonai, todėl jiems daug laiko skirti vien tik kalėjimams ne visada pavyksta. Tačiau darbas yra prasmingas. Mes, kaip Caritas darbuotojai, vykdome įvairias sielovadines veiklas, organizuojame religinių švenčių šventimą. Kapelionai teikia sakramentus, aukoja Šventas Mišias.

Paskutiniu metu penkeriuose pataisos namuose vedėme Alfa kursą, kuriame apsilankė beveik 100 nuteistųjų. Jį vedė 55 savanoriai, dalyvavo 13 kunigų. Lukiškių kalėjime dirbome su nuteistaisiais iki gyvos galvos, jiems taip pat vedėme Alfa kursus. Čia dalyvavo 25 nuteistieji. Šiuo metu Caritas savanoriai, dirbdami kartu su Veiklių žmonių bendrija bei Šventosios Šeimos seserimis lanko 11 kalėjimų. Tam darbui sutelkta apie 30 aktyvių savanorių.

Norint tikrai padėti klydusiam žmogui, pirmiausia reikia nebadyti pirštais į jį. Kokia visuomenes reakcija į Jūsų vykdomą projektą, ar galima sakyti, jog visuomenė išmoko ne teisti, bet priimti? Galbūt jaučiama požiūrio į bausmę atlikusį žmogų kaita? Kaip šis projektas padeda atstatyti pažeistą žmogaus savivertę ir orumą?

– Mūsų darbo principas yra gerbti žmogų, saugoti jo orumą ir padaryti viską, kas įmanoma, kad jis išbristų iš klaidos, pasirinktų krikščionišką gyvenimo būdą, gebėtų užsidirbti pragyvenimui. Naudodamasis proga, noriu padėkoti ir jūsų seminarijai. Pernai metais jūs surinkote daug knygų, kurias nuvežėme įkalinimo įstaigoms. Ačiū už rūpestį mūsų veikla, palaikymą. Tesaugo ir teveda jus Dievas!

Nuoširdžiai dėkojame už atsakymus.

Projekto koordinatorių kalbino:

 klier. Nerijus Pipiras, III k.

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)