Pašaukimas

Viešpats, pašaukdamas žmogų į šį pasaulį, kviečia jį ieškoti savojo kelio – pašaukimo: gyventi šeimoje arba visiškai pasišvęsti Dievui, pasirinkus kunigo ar vienuolio gyvenimą.

Apie  savo pašaukimą pradėjau mąstyti būdamas aštuntoje klasėje. Vienas geras vyras, nesėkmingai bandęs sovietiniais laikais stoti į seminariją davė man lotynų kalbos vadovėlį ir sakė: „Mokykis lotynų kalbos, ji labai reikalinga norint tapti gydytoju ar kunigu“. Man toji mintis patiko ir savarankiškai pradėjau mokytis lotynų kalbos, bet iš karto mąsčiau apie kunigystę.

Kunigystė  mane traukė, kadangi, patarnaudamas Mišioms, buvau sutikęs labai gerų kunigų. Ypač įsiminė tėvas  salezietis Antanas Skeltys, kuris mano parapijoje slapstėsi nuo čekistų. Aš labai anksti su juo susipažinau, būdamas gal šeštoje klasėje. Jis niekada manęs neragino stoti į kunigų seminariją, bet jo tėviškas gerumas ir dvasingumas be žodžių kvietė paauglį mąstyti apie kunigystę. Neabejoju kad jo įtaka buvo didelė, nes kitaip nežinau, dėl ko man būtų atėjusi mintis mokytis lotynų kalbą. Tai buvo pirmas Viešpaties pakvietimas.

Dažnai rausdavausi didelėje klebono bibliotekoje. Ten rasdavau man įdomių knygų. Kadangi tuo metu skaičiau daug ateistinės literatūros, man vis iškildavo klausimų, į kuriuos nesurasdavau atsakymo, o juos norėjosi surasti, nes labai blogai jaučiuosi, kai pats nesugebėjau atsakyti į tikėjimui keliamus priekaištus. Dėl šios priežasties  dar intensyviau knisausi po klebono biblioteką.  Manau, kad tiek per skaitymą, tiek per kai kuriuos kunigus Viešpats visai aiškiai parodė mano kelią. Baigdamas vidurinę, jau neturėjau jokios abejonės – iš karto važiavau į seminariją. Tiesa, pradžioje nenorėjo priimti, nes kaip tik tuo metu buvo pradėję šaukti į sovietinę armiją ir buvo reikalaujama, kad kandidatas būtų atitarnavęs kariuomenėje. Mano laimei, priėmė ne tik mane, bet ir dar kelis jaunuolius be kariuomenės. Taigi, toks buvo mano kelias į kunigų seminariją.

Seminarijoje tyriau  savo pašaukimą, nors ir neabejojau dėl pasirinkimo. Viduryje studijų buvau pašauktas į kariuomenę. Per trejus metus sąmoningai vis klausiau save, ar tikrai pasirinkau tai, ko man reikia. Po kariuomenės būtų buvę patogu tiesiog nesugrįžti į seminariją. Anuomet išeiti iš seminarijos, buvo sunkiau, nei dabar, kadangi vos pradėjus mokytis, visi jaunuolį vadindavo kunigėliu. Kariuomenėje buvo proga kelti pašaukimą klausimą, tačiau rimto svyravimo nebuvo. Šiek tiek turėjau nerimo dėl sveikatos.

Taigi po kariuomenės iš karto grįžau į seminariją. Prasidėjo nelaukti išbandymai: sovietinio saugumo pareigūnai kelis kartus įkyriai piršo savo draugystę – siekė užverbuoti kolaborantu. Gąsdino, jei nesutiksiu su jų pasiūlymais, seminarijos neužbaigsiu, nes viskas yra jų rankose. Tai puikiai supratau, bet buvo tik vienas pasirinkimas: būti sąžiningam ir tiesiu keliu ateiti į kunigystę arba rizikuoti jos nepasiekti. Ačiū Dievui, kad gąsdinimai liko tik gąsdinimais.

Baigus seminariją, buvo ilgi kunigiškos tarnystės metai. Trylika metų vikaravau. Buvo visokiausių patirčių. Sutikau klebonų, kurie tikrai labai uoliai ir pasišventusiai dirbo. Sutikau taip pat kunigų, kurie dirbo aplaidžiai, kai kurie net piktino tikinčiuosius. Manau, kad visuomet iš  sutiktų žmonių galima atsirinkti tai, kas naudinga. Aplaidūs savo tarnystėje kunigai man buvo kaip ženklas, kokiu kunigu nereikia būti.

Įdomiausi buvo klebonavimo metai. Savarankiškai dirbdamas, galėjau daryti tai, kas man atrodė reikalinga. Daugybė kontaktų su žmonėmis kalbėjo už tai, kad tu esi jiems reikalingas. Kita vertus, pamatai, kad ir žmonės tau, kunigui, taip pat labai reikalingi. Šalia tiesioginių kunigo pareigų turėjau kelis šalutinius įsipareigojimus. Vienas jų – dažnas rekolekcijų, mėnesinių susikaupimų vedimas įvairiom vienuolinėm kongregacijom. Esu pravedęs daug metinių aštuonių dienų rekolekcijų. Kiekvienos rekolekcijos kažkiek duoda ir pačiam rekolekcijų vedėjui. Kalbėdamas tu pats turi stengtis gyventi tomis tiesomis, kurias skelbi kitiems.

Antras šalutinis įsipareigojimas – pogrindžio darbas su spauda ir dalyvavimas tikinčiųjų teisių gynime. Tai pareikalaudavo nemažai laiko bei dėmesio, bet manau, kad tai ne tik nemaišė kunigystei, bet atvirkščiai – kažkuria prasme ir prisidėjo prie pašaukimo išsaugojimo, nes dirbant pogrindžio darbą teko bendrauti su daugeliu labai gerų pasauliečių, vienuolių ir dvasiškių. Žavėjo žmonės, kurie buvo idealistai ir dėl savo įsitikinimų turėję drąsos rizikuoti visu savo gyvenimu. Manau, vien pats sukimasis tokių žmonių tarpe man buvo didelė Dievo dovana. Kiekvienam žmogui, taip pat ir kunigui labai svarbu tai, kas yra jo artumoje. Žinoma, tai atimdavo laiko nuo tiesioginių pareigų, bet žvelgiant iš šių dienų perspektyvos aišku, kad tą darbą kažkam reikėjo dirbti.

Iš  visos kunigiškosios tarnystės daugiausiai pasitenkinimo teikė klebonavimo metai. Tuo tarpu vyskupiška tarnystė mažiau teikia dvasinio konforto, nes ji surišta su administravimu, kuris dažnai susijęs su daugeliu rūpesčių ir dėl to mažiau teikianti dvasinio džiaugsmo. Žmogišką pasitenkinimą suteikia tik tie atvejai, kai matai, kad kažką pasisekė padaryt, kad kunigai uoliai, gražiai dirba, kad kažkur yra matomi bendro darbo rezultatai. Tačiau mane visuomet labiausiai traukė tiesioginis bendravimas su žmonėmis, kai galėjau jiems pasitarnauti. Visi administraciniai dalykai antraeiliai.

Ką galėčiau pasakyti žmogui, mąstančiam apie kunigystę, bet nedrįstančiam praverti seminarijos durų?  Jei jaunas žmogus mąsto apie kunigystę, tai visos nepalankios dabarties sąlygos jo apsisprendimui nepadarys lemiamos įtakos. Sunkumų visada buvo ir bus. Gal kada nors tarpukario Lietuvoje ir buvo kunigas visų gerbiamas. Bet tai, ką aš pergyvenau per savo kunigiškosios tarnystės metus liudijo, kad kunigas turi būti pasiruošęs nemažiems išbandymams. Anuomet radijas, spauda, televizija skelbė, kad kunigai tamsybininkai ir prietarų nešėjai. Būdavo daug skaudžių pergyvenimų. Štai, vasarą mokai vaikus. Ateina rugsėjo mėnuo – ir bažnyčia lieka tuščia, kaip iššluota. Dauguma vaikų neatlaikydavo prievartos ir per mokslo metus į bažnyčią neateidavo. Anuomet nepalankios aplinkybės nebuvo mažesnės už dabartines.

Žinoma, šiandien kunigas taip pat ant rankų nenešiojamas. Manau, kad ryžtis siekti kunigystės reikia aiškaus apsisprendimo ir drąsos imti kryžiaus dalią. Viešpats mums paliko pavyzdį. Juk svarbiausia jo viešoje misijoje buvo ne duonos padauginimas, ne žmonių pagydymas, bet mirtis ant kryžiaus. Kunigystėje svarbus šis suvokimas. Visuomet bus ir nelengvų dalykų. Tai yra kryžiaus dalia,  kurią reikia sąmoningai priimti, nes jei to  nebūsi suvokęs ir priėmęs, tai iš tikrųjų kils grėsmė prarasti pašaukimą. Tada pati kunigystė atrodys perdaug sunki. Viešpaties kryžiaus dalis yra ir tai, kai žmonės visai be pagrindo įtarinėja ar net garsiai pasako, kad tau, kunigui, rūpi tik pinigai ir lengvas gyvenimas. O žiniasklaida dar prideda, kad, tikriausiai, esi kažkoks iškrypėlis, jei pasirinkai celibatinį gyvenimą. Jei kryžiaus dalies nepriimsi, tuomet kunigystė bus sunki. Manau, jog nereikia bijoti sunkumų.  Tie sunkumai, kuriuos  kunigas sutinka savo kelyje, nėra didesni, nei  sutinkami šeimos gyvenime. Tiek kunigui, tiek šeimos žmogui svarbu mokėti viską įprasminti.   

Arkivysk. S. Tamkevičius SJ

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)