Džiaugsmas Būti kunigu

Mintimis apie pašaukimą į kunigystę paprašėme pasidalinti VDU KTF Prodekano prelato, profesoriaus Vytauto Stepono Vaičiūno OFS

Kaip bren­do Jū­sų pa­šau­ki­mas, kas tam tu­rė­jo įta­kos?

Kaip bren­do pa­šau­ki­mas? Ben­drau­da­mas su klie­ri­kais, esu pri­sik­lau­sęs skir­tin­gų pa­šau­ki­mo is­to­ri­jų. Ka­da pra­dė­jo bręs­ti ma­no pa­šau­ki­mas , ne­pri­si­me­nu. Man at­ro­do, ka­da ma­no gal­ve­lė pra­dė­jo veikt, ta­da ir pra­si­dė­jo pa­šau­ki­mo ke­lio­nė. Vi­sa­da pra­šy­da­vau, kad ma­ma už­ves­tų į baž­ny­tė­lę. Par­ėjęs aš pa­mėg­džio­jau tai, ką ku­ni­gas da­rė. Pas­kui, bai­gus dvi kla­ses, ma­ne ku­ni­gas pa­kvie­tė pa­tar­nau­ti Šven­toms Mi­šioms. Ta­da jau ži­no­jau, kas yra Mi­šios, kas vyks­ta jų me­tu. Gy­ve­nom dau­gia­bu­čia­me na­me. Vi­si drau­gai, bū­da­vo, su­ei­da­vom ir aš „au­ko­da­vau“ Mi­šias. Ma­ma iš­sau­go­jo vi­sus tuos ma­no vai­kys­tės žais­lus. Ir ka­da aš jau bu­vau įšven­tin­tas ku­ni­gu, ji sa­kė:

-          Vy­tau­tai, dar yra ta­vo vai­kys­tės žais­lai...

Tai­gi, pa­šau­ki­mas pra­si­dė­jo nuo ma­žiau­sių die­nų. Mo­kan­tis mo­kyk­lo­je ta min­tis apie ku­ni­gys­tę ne­nu­trū­ko. Aiš­ku, tais lai­kais bu­vo vi­so­kiau­sių truk­dy­mų. Ma­ne ir moks­le bu­vo „su­kir­tę“ – vie­nuo­lik­tą kla­sę tu­rė­jau baig­ti va­ka­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, ka­dan­gi ma­ne, įtai­sę ke­tu­rias pa­tai­sas, pa­ša­li­no iš mo­kyk­los. Dir­bau sal­dai­nių fab­ri­ke „Rū­ta“ ir kar­tu mo­kiau­si. Vė­liau gy­ve­nau ir dir­bau Pa­bra­dė­je. Ten taip pat ruo­šiau­si ku­ni­gys­tei. Ma­nęs į se­mi­na­ri­ją ne­pri­ėmė tre­jus me­tus iš ei­lės. 1966 me­tais pra­dė­jo di­din­ti pri­ima­mų kan­di­da­tų skai­čių. Ma­tyt, val­džia bi­jo­jo po­grin­džio. Tais me­tais vie­toj anks­čiau pri­ima­mų pen­kių, pri­ėmė de­šimt kan­di­da­tų. Taip aš ir pa­puo­liau. Kas tu­rė­jo įta­kos? Ži­no­ma, ypa­tin­gai mel­dė­si ma­ma, mel­dė­si ir tė­tis. Na, o vi­so pa­šau­ki­mo au­to­rius- Die­vas: „Ne jūs ma­ne iš­si­rin­ko­te, bet aš jus iš­si­rin­kau ir pa­sky­riau“. Ti­kiu, kad aš bu­vau pa­si­rink­tas pa­ties Die­vo. Taip pat įta­kos tu­rė­jo ir ku­ni­gai. Ku­ni­gas jo­nas Sur­vi­la pa­kvie­tė ma­ne pa­tar­nau­ti mi­šioms. Tik jis ne­il­gai bu­vo pa­ra­pi­jo­je. Vė­liau iš Si­bi­ro grį­žo da­bar jau am­ži­nos at­min­ties mon­sin­jo­ras Edu­ar­das Si­maš­ka. Jis ma­ne iš­mo­kė skai­ty­ti lo­ty­niš­kai, gie­do­ti eg­zek­vi­jas. La­bai ma­ne pa­lai­kė.  Ben­drau­da­vau ir su drau­gais klie­ri­kais. Su­si­pa­ži­nau su tė­vu Sta­nis­lo­vu. Jis ta­da dir­bo but­kiš­kė­je, ša­lia Ario­ga­los. Jis tu­rė­jo di­džiu­lę dva­si­nę įta­ką. Pri­si­me­nu, kai pir­mą kar­tą ma­nęs ne­pri­ėmė į se­mi­na­ri­ją, aš nu­va­žia­vau pas jį, o jis sa­ko:

-          Vy­tau­tai, ne­nu­si­mink. Tu nuo šios die­nos ei klie­ri­kas. Mo­ky­kis lo­ty­nų kal­bos, gy­vent dva­si­nį gy­ve­ni­mą, sa­ve lai­kyk tar­si klie­ri­ku. O ku­ni­gu tap­si ta­da, ka­da Die­vas no­rės...

Taip pat pri­si­me­nu la­bai gi­lų žmo­gų ku­ni­gą Pran­ciš­kų Bas­tį, tuos, ku­rie ta­da dir­bo Šiau­liuo­se. Taip pat gy­ve­ni­me te­ko su­tik­ti ir ku­ni­gų, ku­rie tu­rė­jo blo­gą įvaiz­dį. Jei bū­čiau sil­pnes­nio ti­kė­ji­mo, ga­lė­jau vi­sai ne­nu­ei­ti į se­mi­na­ri­ją. Ta­čiau tų ge­rų­jų dva­sios tė­vų man bu­vo įskie­py­ta to­kia nuo­sta­ta: „Ne­kreipk dė­me­sio. Ne­pa­smerk to , ką ma­tai blo­go gy­ve­ni­me, bet nu­si­sta­tyk, kad aš to­kiu ne­bū­siu“.

 

Pa­si­da­lin­ki­te ku­ni­giš­ko­jo pa­šau­ki­mo džiaugs­mais ir iš­šū­kiais.

Ku­ni­gys­tei ruo­šė ir glo­bo­jo Die­vo ma­lo­nė. To­dėl man vi­sa ku­ni­gys­tė yra džiaugs­mas. Nie­kad gy­ve­ni­me aš  ne­si­gai­lė­jau, kad ta­pau ku­ni­gu. Vi­sa­da džiau­giuo­si. Kaip žmo­gus, esu sil­pnas. Po­pie­žius, vys­ku­pai, ku­ni­gai ei­na Iš­pa­žin­ties. Aš taip pat daž­nai čia at­ne­šu sa­vo ne­to­bu­lu­mus bei trū­ku­mus. Tie­siog dė­ko­ju Die­vui už tai, ką ki­ti ma­ny­je kil­naus pa­ste­bi. Ir di­džiau­sias iš­šū­kis, man at­ro­do – tar­nau­ti žmo­nėms, vi­siš­kai pa­si­švęs­ti. Pa­švęs­ti net ir pas­ku­ti­nius gy­ve­ni­mo ato­dū­sius ne kam ki­tam, o ku­ni­giš­kai tar­nys­tei.

Mal­dos gy­ve­ni­mo ir in­te­lek­tu­a­li­nės bran­gos svar­ba ku­ni­giš­ko­jo pa­šau­ki­mo ke­ly­je.

Aš vi­sa­da sa­kau, kad ku­ni­go nu­ku­ni­gė­ji­mas pra­si­de­da ta­da, ka­da jis nu­sto­ja ben­dra­dar­biau­ti su Die­vo ma­lo­ne. Kai pa­si­da­ro sve­ti­mas mal­dos gy­ve­ni­mas, san­ty­kis su Vieš­pa­čiu. Jei ku­ni­gui pa­si­da­ro nuo­bo­du mels­tis, tuo­met jis tam­pa tik kul­to tar­nau­to­ju. Tuo tar­pu mal­dos gy­ve­ni­mas yra di­džiu­lė stip­ry­bė. Iš mal­dos for­mų vi­sa­da šil­čiau­sia iš­gy­ve­nu Šven­tą­sias Mi­šias. Juk jų me­tu ypa­tin­gu bū­du su­si­jun­gia­ma su pa­čiu Kris­tu­mi.

Kaip, jū­sų nuo­mo­ne, ku­ni­gas tu­ri liu­dy­ti Kris­tų šian­die­niam žmo­gui, kad bū­tų iš­girs­tas? Svar­biau ką sa­ky­ti ar kaip sa­ky­ti?

Vi­sa­da klie­ri­kams sa­kau, jog ne­rei­kia nė vie­nos die­nos pra­leis­ti be lek­tū­ros. Rei­kia skai­ty­ti dva­si­nes kny­gas. Taip pat ir moks­li­nius, in­te­lek­tu­a­li­nius vei­ka­lus. Kuo dau­giau ku­ni­gas ap­si­švie­tęs, kuo dau­giau jis do­mi­si, tuo jis ne tik sau yra tur­tin­ges­nis, net su juo tam­pa ma­lo­nu ben­drau­ti. Aiš­ku, šian­dien ne vi­sa­da ku­ni­go bal­sas gir­di­mas. Ką da­ry­ti, kad ku­ni­go žo­dis bū­tų iš­girs­tas? Sa­ko­ma, kad ku­ni­gas vi­su sa­vo gy­ve­ni­mu yra al­ter Chris­tus, vei­kia in per­so­na Chris­ti. Tai­gi, vi­su gy­ve­ni­mu pri­va­lu liu­dy­ti Kris­tų. Tur­būt pats blo­giau­sias da­ly­kas, kai ku­ni­gas pa­ky­la nuo že­mės į pui­ky­bę ir gal­vo­ja: „aš čia kaž­ką pa­da­riau“... Aiš­ku, rei­kia nau­do­tis tuo, ką žmo­gus tu­ri sa­vy­je ge­ro. Ta­čiau už vi­sa tai rei­kia dė­ko­ti Die­vui ir pri­im­ti kaip do­va­ną. Už pa­si­se­ki­mus, už pa­tir­tus psi­cho­lo­gi­nius gy­ve­ni­mo ap­lo­dis­men­tus... Bi­jau, kad ne­pa­dė­ko­jus ga­li bū­ti la­bai sun­kios pa­sek­mės. Ga­liu iš sa­vo pa­tir­ties pa­sa­ky­ti to­kį pa­vyz­dį. Kar­tą ka­ted­ro­je per Su­mą sa­kiau pa­moks­lą. Iš sa­kyk­los iš­li­pau ne­pa­ten­kin­tas, su­sier­zi­nęs, at­ro­dė, jog ne­pa­si­se­kė. At­si­sė­dau į klau­syk­lą. At­ei­na žmo­gus ir sa­ko:

-          Ku­ni­ge, daug me­tų ne­bu­vau iš­pa­žin­ties. Iš­klau­sęs pa­moks­lą, ry­žau­si at­ei­ti ir keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą...

Kaip Die­vas aki­vaiz­džiai brūkš­te­lė­jo... Svar­bu bū­ti vie­na su Kris­tu­mi. Jo var­du veik­ti ir da­ry­ti. Ma­nau, kad ku­ni­gas tu­ri mo­kė­ti dau­giau įsi­klau­sy­ti į ki­tą žmo­gų. Ne­su­er­zin­ti, ne­su­pyk­dy­ti ki­to žmo­gaus, kad ne­kil­tų ap­kal­bų. Prieš kal­bant, ma­nau, svar­bu pa­mąs­ty­ti, o ką kris­tus ma­no vie­to­je ir ma­no si­tu­a­ci­jo­je sa­ky­tų.

Koks, jū­sų nuo­mo­ne, tu­rė­tų bū­ti at­ei­ties ku­ni­go ir pa­sau­lie­čių san­ty­kis, kad re­e­van­ge­li­za­ci­jos dar­bas neš­tų gau­sių vai­sių?

Vi­si esa­me vie­nos Kris­taus ku­ni­gys­tės da­li­nin­kai. San­ty­kis su pa­sau­lie­čiais, ma­nau, tu­ri bū­ti tė­viš­kas, bro­liš­kas ir ku­ni­giš­kas. Rei­kia gy­ven­ti pa­sau­ly­je, my­lė­ti pa­sau­lį, my­lė­ti žmo­nes, bet ne­su­pa­sau­lė­ti, ne­kel­ti gal­vos virš ki­tų gal­vų. Ži­no­ma, sak­ra­men­ti­nia­me gy­ve­ni­me ku­ni­gas tu­ri dau­giau ga­lių. Ta­čiau kas­die­ny­bė­je ne­rei­kia iš­si­šo­ki­mo. Rei­kia my­lė­ti kiek­vie­ną žmo­gų. Man as­me­niš­kai nė­ra jo­kio skir­tu­mo. Aš ga­liu ben­drau­ti ir su ma­žu vai­ku, ir su pa­aug­liu, jau­nuo­liu, pro­fe­so­riu­mi. Jei tai, ką tu­ri sa­vy­je ge­ro, kil­naus, mo­kė­si sa­vo vi­du­mi ne tik tu­rė­ti sau ir rū­pin­tis sa­vi­mi, bet jei steng­sie­si pa­si­da­lin­ti su ki­tais, tai ir bus di­džiau­sias at­ei­ties iš­šū­kis. Ma­no nuo­mo­ne, jis skam­ba taip: „Die­ve, ačiū Tau, kad ga­liu pri­si­dė­ti prie to tiks­lo, kam esu pa­kvies­tas. Ta­da ne tik aš bū­siu lai­min­gas, bet ir ki­tus pa­da­ry­siu lai­min­gais ne tik čia, že­mė­je, bet ir am­ži­ny­bė­je.“

Pa­lin­kė­ji­mai.

No­rė­čiau pa­lin­kė­ti vi­siems: „ Jei į ta­vo šir­de­lę pa­si­ba­la­do­ja Kris­tus ir sa­ko: ‚Pa­gal­vok, gal no­rė­tu sek­ti pas­kui Ma­ne‘, kad ne­už­si­merk­tum. Iš­girs­tum Kris­taus kvie­ti­mą. Ku­ni­gys­tė yra be ga­lo di­de­lė ver­ty­bė, be ga­lo di­de­lė bran­ge­ny­bė. Jei bū­si ku­ni­gu pa­gal Kris­taus pa­vyz­dį, ro­dy­si ke­lią ki­tiems prie Kris­taus- tik­rai ne­teks gai­lė­tis. Drą­sos! Te­gul nie­kas ne­su­truk­do“. Kar­tais ap­lin­ka, drau­gai, pe­da­go­gai at­kal­ba nuo ku­ni­gys­tės. Ta­čiau jei die­vas šau­kia, jis vi­suo­met pa­dės. Žmo­gus, tu­rė­da­mas lais­vą va­lią, jis ga­li at­si­sto­ti sker­sai ke­lio. No­ri­si ti­kė­ti, kad nė vie­nas ne­bū­si­me vie­nas ki­tam kaip šlak­bau­mai, už­tve­rian­tys ke­lią.

Prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)