Dykuma į maldą

dykumaDaug neatsiejamų dalykų. Įvykių įvykiai, virtinių virtinės. Taip buvo ir bus. Tiesiog kai vietos daug, tuomet iš tiesų „nelieka kur galvos priglaus­ti“. Bent jau Žmogaus Sūnui.

Pasaulis, ilgėdamasis Dievo, desperatiškai Jį išstumia iš savo aplinkos, mąstymo ir suvo­kimo lauko. Ieškodami ir tiesdami tiltus tarp akių spalvos ir išorinio blizgesio, prarandame savo pačių identitetą. Taip. Gal tai skamba ir bauginančiai, tačiau tai be galo tikra. Nelieka vietos vienumai. Kalbu ne apie apleistumą. Veikiau apie santykį „aš savyje ir Tu manyje“. Maldos vietą ir centrą.

Taip, plečiamės, siekiame ir išeiname iš vis­ko. Tačiau kur nebelieka ribų, prasideda grėsmė likti nebyliu tikra ta žodžio prasme. Likti be savęs. Todėl svarbu netik atrasti maldos vietą, bet ir būti ja kitiems. Galbūt tai skamba kiek paradoksaliai, teoriškai ir neįgyvendinamai, tačiau tai be galo svarbus iššūkis. Būti gyvu žodžiu, autentiško susiti­kimo vieta.

Kardinolas Kristoferis Shonbornas savo mąstymų knygoje „Džiaugsmas būti kunigu“ kal­ba, kad reikia būti nuoširdžiais vieniems su kitais ir savimi pačiais. Mūsų dienos atrodo dažnai perpildytos ir nelieka laiko maldai. Tačiau jei patyrinėsime savo dienas, labai dažnai konstatu­osime, kad puikiausiai radome laiko ne tokiems būtiniems, nenaudingiems ar netgi žalingiems dalykams. Taip tikėjimo gyvenimas, pasak kardino­lo, netenka skonio. Sunku atsakyti į klausimą kaip viso to išvengti. Tam reikia jautrumo atsiplėšti nuo perdėtai regimų dalykų ir pa-kelti akis į dangų – būseną, kurioje susitinka mano ir dievo „aš“, kur kūrinys ir Kūrėjas tampa vie-na. Tradiciškai tai galima pavadinti širdimi. Vieta, kur net Jėzus, vakarui atėjus likdavo vienas. Juk Dievo Sūnus meldėsi Tėvui žmogaus širdimi ir būtent ta širdis kiek-vienai krikščioniškai maldai yra susitikimo vieta – mažas, slaptas kambarėlis, kur mūsų pašaukimas atranda savo tikrąją vietą. Ką tik nuskambėję žodžiai verčia susimąstyti. Jei jie prabėgs tarp pirštų kaip trapus, saulės nušviestas dykumos smėlis, tegul nors viena kruopelytė bai­giasi klaustuku sakinio gale. Koks mano atradimo ir santykio kambarėlis, gal jis pavojingai mažėja, gal manoji vidinė dykuma neveda į atvirą Gyvybės versmę?

Baigti norisi jonaitų vienuolio tėvo Pascal Haegel, FJ mintimi. Jis sako, jog Dievas kreipiasi į mus vardu. Jis klausia mūsų, ar mes norime gyventi tuo, kuo gyvena Jo Mylimojo sūnaus Širdis? Širdis, mylinti iki galo taip, kaip Tėvas leidžia jai mylėti... Ar norime kartu keliauti su Jėzumi, būti su Juo, Jame, ar norime gyventi tuo, kuo Jis gyvena? Juk tai ir yra didžiausias dalykas, kurio gali trokšti širdis – būti sūnumis Sūnuje. Ne tik palikti Jam vie­tos, bet netgi įeiti į Jį. Atsakykime patys sau, ar ties šiuo teiginiu neužsidaro mūsų susikurtosios ribos ir technologinės galimybės. Dievas nepaiso dykumų, nes keliauja mylėdamas iki galo ir link mūsų. Ar norime pilnutinai gyventi, mylėti? Tebūnie ne tik žiburiai uždegti, bet ir akys atmerktos. Iš širdies į gailestingumu plakančią Širdį takelis šiandien vos matomas...

Klier. Nerijus Pipiras, III k.

Komentarai:

Paskelbė Cassara on
Phenomenal berakwodn of the topic, you should write for me too!
Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)