Gailestingumas

venecija

„Taip kal­bė­ki­te ir taip da­ry­ki­te, kaip tie, ku­rie bus tei­sia­mi pa­gal lais­vės įsta­ty­mą. Teis­mas ne­gai­les­tin­gas tam, ku­ris ne­vyk­dė gai­les­tin­gu­mo. O gai­les­tin­gu­mas di­džiuo­ja­si prieš teis­mą. “

„Ma­lo­nė prie­var­tos ne­pri­pa­žįs­ta;

Ji – kaip lie­tus, nu­kri­tęs iš dan­gaus.

Saus­ros me­tu; ji dvi­gu­ba pa­lai­ma:

Ir tam, kurs tei­kia ją, ir tam, kurs gau­na;

Ir jos ga­lia pil­niau­siai at­si­sklei­džia

Ga­liū­nų ran­ko­se, to­dėl ka­ra­liui

La­biau ji tin­ka, ne­gu ka­rū­na.

Jo skep­tras – žen­klas lai­ki­nos val­džios,

Iš­reiš­kian­tis ka­ra­liš­ką di­dy­bę

Ir įkvė­pian­tis nuo­lan­ką ir bai­mę.

Ma­lo­nė – ga­lin­ges­nė už skep­trus,

Nes jo­sios sos­tas – tai ka­ra­lių šir­dys.

Ji – Die­vo žen­klas. Že­miš­ka ga­lia

Ta­da la­biau­siai die­viš­ka at­ro­do,

Ka­da ma­lo­nė švel­ni­na teis­mus.“

 

           Ko­dėl kal­bė­da­mas apie gai­les­tin­gu­mą pa­si­rin­kau bū­tent šį kū­ri­nį žmo­gaus, lai­ko­mo vi­sų lai­kų di­džiau­siu dra­ma­tur­gu. Ma­no pa­si­rin­ki­mo mo­ty­vas bu­vo  val­din­gas mo­no­lo­gas, ku­ria­me jis už­duo­da klau­si­mą, daž­nai at­ei­nan­tį į gal­vą vi­siems tie­sos ieš­ko­to­jams. Bū­ti ar ne­bū­ti, o dar tiks­liau /kaip bū­ti/ – štai klau­si­mas. Ga­liau­siai nu­spren­džiau pa­teik­ti 15 Ve­ne­ci­jos pir­klio ei­lu­čių apie gai­les­tin­gu­mą.

           Gy­ven­ti at­lai­du­mu ir ji pri­si­min­ti kiek­vie­ną die­ną – tai bū­das bū­ti la­biau žmo­gu­mi. Kai mus įžei­džia, pir­ma­sis im­pul­sas bū­na no­ras at­si­ly­gin­ti tuo pa­čiu. V. Šeks­py­ras ma­lo­nę va­di­na Die­vo sa­vy­be ir sa­ko, kad: Ji – kaip lie­tus nu­kri­tęs iš Dan­gaus, ji du kart pa­lai­ma. Pir­mą ma­lo­nės ar gai­les­tin­gu­mo pa­lai­mi­ni­mą gau­na duo­dan­ty­sis. To­dėl gai­les­tin­gu­mas yra pa­ra­gi­ni­mas sa­kan­tis: bū­ki­te at­lai­dūs sau, per daug ne­teis­ki­te sa­vęs už pa­da­ry­tą klai­dą. Tai­gi, pri­im­da­mi pir­mą­jį at­lei­di­mo pa­lai­mi­ni­mą ir skir­da­mi jį sau, at­si­ve­ria­me ga­li­my­bei pa­siū­ly­tį šią ma­lo­nę tam, ku­ris ima.

           Jei ne­mo­ka­me my­lė­ti sa­vęs, nie­ka­da ne­ga­lė­si­te už­jaus­ti ki­to. Nu­si­dė­ja­lis ir šven­ta­sis yra tik be­si­kei­čian­čios na­tos. Šven­ta­sis nu­si­dė­jo, nu­si­dė­ja­lis bus pa­šven­tin­tas. Vi­si mes pri­da­ro­me nuo­dė­mių. Net­gi tie, ku­riuos va­di­na­me šven­tai­siais. Ap­svars­ty­ki­me šiuos žo­džius ir su­vok­si­me, ką Šeks­py­ras tu­rė­jo gal­vo­je apie dvi­gu­bą at­lai­du­mo pa­lai­mi­ni­mą.

       Nors bi­jo­mės tų, ku­rie tu­ri žė­miš­kos val­džios ga­lią, po­etiš­kai va­di­na­mą ka­ra­liaus skep­tru, ma­lo­nė, kaip pri­me­na mums po­etas, yra ga­lin­ges­nė už skep­trus. Jis tu­ri die­viš­ką sa­vy­bę pa­žvelg­ti į akis tiems, ku­rie el­gė­si blo­gai ar ki­taip nors mus už­ga­vo, ji tu­ri sa­vy­bę pa­ša­lin­ti mū­sų po­lin­kį mo­juo­ti ga­lin­gų­jų laz­do­mis. Kai už­duot grū­mo­ję sa­vo įžei­dė­jams at­lei­džia­me, pa­ten­ka­me ten, kur že­miš­ka ga­lia la­biau­siai die­viš­ka at­ro­do.

           Su­pra­ti­mas, kad rei­kia bū­ti at­lai­džiam ga­li bū­ti tai­ko­mas jau čia, se­mi­na­ri­jo­je, ben­drau­jant vie­nas su ki­tu. Pa­siū­ly­ti užuo­jau­tą tiems, ku­rie jus už­ga­vo ir nu­vy­lė, vi­sai ne­reiš­kia bū­ti au­ka. Prie­šin­gai, tuo tar­si pa­sa­ko­me: Su­pran­tu, ne­su abe­jin­gas, at­lei­džiu, ta­čiau man tai vis tiek ne­pa­tin­ka. To­dėl ne­to­le­ruo­siu to­kio el­ge­sio su ma­ni­mi ir ne­lei­siu ma­ny­ti, jog tai man pri­im­ti­na. Skir­tu­mas tas, jog ne­rei­kia ker­šy­ti ar įro­di­nė­ti sa­vo pra­na­šu­mą. Ne­šio­da­mi at­lei­di­mą šir­dy­je pa­ju­si­me, kad daug ma­žiau trik­do ir liū­di­na ža­lin­gas el­ge­sys, su ku­riuo su­si­du­ria­te kiek­vie­ną die­ną. To­kio­je si­tu­a­ci­jo­je ga­lė­si­me, kaip bro­lis Pau­lius šian­dien ry­te ben­druo­me­ni­nės mal­dos žo­džiais sa­kė: pa­siū­ly­ti Mei­lę vie­nas ki­tam ir lik­si­me ne­psės­ti pyk­čio ar ne­apy­kan­tos.

Tad kvie­čiu į Gai­les­tin­gu­mo vie­nas ki­tam ke­lio­nę:

-          Kai tu­ri­me vyk­dy­ti tei­sin­gu­mą, aiš­kiai pa­ma­ty­ki­te dvi sa­vo as­me­ny­bės pu­ses. Vie­no­je pu­sė­je yra ka­ra­lius, tu­rin­tis ga­lią baus­ti, ki­to­je – at­lai­du­mo pir­klys, pir­miau­sia siun­čian­tis mei­lę ir gai­les­tin­gu­mą. Tei­sin­gu­mas be gai­les­tin­gu­mo nie­kas, nes gry­nas tei­sin­gu­mas – di­džiau­sia ne­tei­sy­bė.

-          Jei jau pa­ro­dė­me, kaip jau­čia­mės, ir tei­sin­gu­mas įvyk­dy­tas, at­leis­ki­me da­bar.

-          Di­džiau­sius sa­vo rū­pes­čius pa­ti­kė­ki­me Die­vui. Tar­ki­me Jam: Bran­gus Die­ve, man taip sun­ku dėl ši­to at­leis­ti, to­dėl vis­ką ati­duo­du į Ta­vo ran­kas. Ži­nau, kad nu­kreip­si ma­no veiks­mus gai­les­tin­giau­siu ir žmo­giš­kiau­siu ke­liu. Tai iš­lais­vins mus nuo mū­sų pa­čių įtam­pos bei pyk­čio ir pa­dės pa­ma­ty­ti šven­tą­jį nu­si­dė­ju­sia­me, nes tai bu­vo tik vie­na ki­tą pa­kei­tu­si na­tos.

-          Ti­bi­ria­dos Bro­liai Bal­triš­kė­se iš­drįs­ta pra­šy­ti vie­nas ki­to pa­lai­mi­ni­mo, at­lei­di­mo ir gai­leis­tin­gu­mo, te­gul šian­dien bus pir­mas žings­nis, kai ir tam tu­rė­siu drą­sos.

-          Žė­vel­ki­me į Kry­žių. Ir kad Gai­les­tin­gu­mas tap­tų įma­no­mas, kvie­čiu įsi­my­lė­ti Die­vo Gai­les­tin­gu­mo slė­pi­nį, ku­ris pir­mas mū­sų pa­si­gai­lė­jo.

Klier. Audrius Martusevičius, V k.

Komentarai:

Paskelbė Jaundalynn on
I'd venture that this atrilce has saved me more time than any other.
Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)