KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA - NAUJŲ VILČIŲ DAIGYNAS

sigis.JPG

 Kviečiame skaityti klieriko Sigito Jurkšto parengtą straipsnį apie Kauno kunigų seminariją

1866 m. carinė valdžia po sukilimo žemaičių vyskupą ir kunigų seminariją perkėlė iš Varnių į Kauną. Tikėtasi griežčiau kontroliuoti ir galiausiai nuslopinti seminarijos veiklą. Susidorojus su šiuo Katalikų Bažnyčios Lietuvoje dvasininkų "daigynu" iš šaknų būtų pakirsta ir pati Bažnyčia. Kaip ne kartą parodė istorija, blogis ir persekiojimai veikia Bažnyčią kaip trąšos dirvą: ją pagerina ir skatina sparčiau augti, sustiprina gyvybines jėgas ir Bažnyčios narių pastangas. Kiekviename laikmetyje Bažnyčia siekia atsinaujinti, kad galėtų geriau atlikti savo misiją, o krikščionys neužsnūstų ir nenustotų liudyti Kristaus Evangelijos. "Žemaitiško kraujo" turinti Kauno kunigų seminarija ne tik neišnyko, bet gyvuoja jau 150 metų, sėkmingai pergyvenusi du pasaulinius karus ir sovietinę okupaciją. Ankstesnės kartos dvasininkai puoselėjo blaivybės sąjūdį, raštingumą ir lietuvybę. Tai sąlygojo tautinį atgimimą. Šiais laikais dvasininkijai iškyla nauji uždaviniai – puoselėti tautos dvasinį ”raštingumą” ir kviesti į gyvybės ir šeimos išsaugojimą.

 Ar romane "Altorių šešėlis" atsiskleidžia tikrasis seminarijos veidas?

 Daugeliui Lietuvos žmonių kunigų seminarija asocijuojasi su Liudo Vasario drama. Šiam literatūriniam veikėjui seminarijos atmosfera atrodė slogi, primesta, varžiusi jo vidinį troškimą kurti, atskleisti save. Tais laikais buvo įprasta tėvams nuspręsti už vaikus, su kuo jie privalo tuoktis, kokį kelią, profesiją ar net "pašaukimą" rinktis... Liudas Vasaris todėl ir jautėsi nelaimingas, nes šį kelią jam primetė tėvai, tarsi įkalinę jį ten, kur jis būti nenorėjo. Taip jie iš sūnaus atėmė vieną svarbiausių vertybių žmogaus gyvenime – apsisprendimo laisvę.

Jeigu šiais laikais stojamųjų egzaminų metu seminarijos vadovybė išgirstų, jog kandidatas renkasi kunigo kelią ne savo noru, bet tėvų verčiamas, jam nedelsiant būtų parodyta, kurioje pusėje yra išėjimas iš seminarijos... Kaip santuoka prie altoriaus įsigalioja tik tada, kai žmogus ateina rimtai apgalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs, taip ir kunigystei tinkamas tik tas, kuris laisva valia pasirenka viską palikti ir pasišvęsti Dievui bei žmonėms, atsisakydamas net šeimos gėrio. Tačiau parapijoje kunigo laukia naujoji jo šeimą atstojanti bendruomenė - būrys tikinčiųjų. Juos kunigas turi tėviškai ir broliškai globoti siekdamas padėti vykdyti Dievo valią žemėje ir vesti bendruomenę į Dangaus karalystę. Nė vienam katalikų kunigui nėra lengva aukoti šeimą, tačiau tai yra renkamasi, bet ne primetama. Norintis tarnauti Bažnyčiai gali rinktis sielovadininko, katecheto, tikybos mokytojo ir daugelį kitų kelių, taip pat būti pakviestas tapti nuolatiniu diakonu. Celibatas – tai ženklas, kad kunigas savo pašaukimui turi atiduoti visą save. Be to, neturėdamas šeimos kunigas, esant reikalui, yra laisvesnis priešintis šio pasaulio galingiesiems ir sakyti tiesą, nebijodamas pavojų savo artimiesiems.

 Kuo ypatingas kunigystės pašaukimas?

 Kiekvienas jaunas žmogus paauglystėje pradeda savęs klausinėti, kuo jis norėtų ir galėtų būti gyvenime, kokia yra jo tapatybė? Visi nori būti laimingi. Bet vienas asmuo laimę supranta kaip galimybę būti turtingu, galingu, kitas - kaip poreikį daryti gera kitiems, trečiasis - dar kitaip. Pašaukimas kunigystei yra vienas iš daugelio kelių siekiantiems daryti kitiems gera. Medicinos darbuotojai kovoja dėl žmogaus kūno gyvybės, psichologai ir pedagogai - dėl žmogaus proto teisingumo, o kunigas kovoja dėl gėrio pergalės žmoguje, asmens bendrystės su Dievu ir kitais žmonėmis. Kunigas darbuojasi, kad žmonės ieškotų ir atrastų Dievą, Jį pažintų, pasitikėtų Juo, būtų ištikimi Tam, Kuris myli žmones. Dievas padeda mums įveikti nuodėmes, ydas ir silpnybes, kad nepražūtume amžinai, bet būtume išgelbėti. Santykis su Dievu - tai gyvenimo branduolys: jeigu jis sveikas, tuomet žmogus visuose geruose dalykuose įžvelgia prasmę, visur pasiekia gerų rezultatų. Bet praradęs ryšį su Dievu jis patenka į liūdesio, neapykantos, beprasmybės vandenis, kur remiantis vien tik žmogaus pastangomis viskas tampa painu, sudėtinga ir beviltiška. Štai čia ir atsiskleidžia kunigystės pašaukimo prasmė: rūpintis tuo, kas žmogaus gyvenime yra objektyviai svarbiausia - santykiu su Dievu. Dievas yra gyvybės Šaltinis, gaivinantis ir įprasminantis visas veiklas, visus pašaukimus, visus gerus darbus, visus - džiugius ir sunkius - santykius su žmonėmis. Kokia prasminga kunigo misija – vesti žmones prie Dievo!

  Kokia seminarija yra šiandien?

 Šiuo metu Kauno kunigų seminarija išore yra atsinaujinusi, išgražėjusi, tačiau bendruomenės gyvenime tai vienas sunkesnių momentų studentų skaičiaus atžvilgiu laisvoje Lietuvoje. Dar visai neseniai seminarijoje tebuvo likę visai nedaug seminaristų. Tačiau šiandien mūsų jau septyniolika. Seminaristų skaičius nėra didelis, bet ir Jėzus teturėjo tik dvylika apaštalų, kurie paliudijo Jo Gerąją Naujieną tūkstančiams žmonių. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įstojus į kunigų seminariją dar nėra garantijos, jog būtinai ją baigsi. Būta metų, kai iš dvylikos kandidatų kunigystės šventimus gavo vos keli seminarijos auklėtiniai. Tačiau tai ne tragedija. Pasaulyje jaunam žmogui atsiveria tiek daug galimybių, kad kur jis tik bebūtų, panorėjęs galėtų nuveikti daug gero kitiems.

Katalikų Bažnyčios dokumentuose apie būsimų kunigų ugdymą rašoma: "Be deramo žmogiškojo ugdymo visas kunigų ugdymas netektų būtino pamato. <...> Taigi būsimieji kunigai turi vystyti įvairias žmogiškąsias savybes, reikalingas ne tik tikram ir galutiniam subrendimui bei saviraiškai pasiekti, bet ir savo tarnybai, be kurių neįmanoma išugdyti pusiausvirų, stiprių ir valingų asmenybių, pajėgių pakelti sielovadinės atsakomybės naštą" (Pastores dabo vobis, 43). Gyvenimas seminarijoje neapsiriboja vien tik studijomis ir malda. Yra kai ko daugiau...

 Žmoniškumo ugdymo linksmumai ir sunkumai

 Seminarija tuo ir skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų, kad čia požiūris į studento ugdymą yra visapusiškas, t. y., vieningai ugdomos seminaristo dvasinės, intelektualinės, socialinės ir fizinės savybės, visas žmogus, jo žmoniškumas. Kaip tai vyksta? Na, kad ir neseniai praėjusios tarpseminarinės futbolo varžybos Rygoje, skirtos ne tik nugalėti ar pralaimėti (kas mums šiemet, deja, pavyko) bet ir "susibendrauti" su kitų seminarijų studentais. Be to, dažnai tenka imti grėblį į rankas ir grėbti lapus, kasti sniegą, nešioti "gruzą" - statybines atliekas. Tai, žinoma, ne tik darbas, bet ir ugdymasis siekiant, kad būsimasis kunigas nebijotų paprasto ir fiziškai sunkaus triūso. Kartu tai būna progos linksmai praleisti laiką - pasimėtyti kaštonais arba sniego gniūžtėmis... Na, kai tenka nešioti plytas, jomis, aišku, nesimėtome.

Tradiciškai kasmet vykstame į kurią nors skirtingą Lietuvos regioną norėdami pažinti savąjį kraštą. Būna tikrai ne blogiau, negu keliautume į užsienį: Lietuva yra labai graži.

Įvairiomis progomis seminaristų choras papuošia liturgiją giesmėmis. Mažiau gabūs muzikai seminarijos studentai gauna siuntimą į "liturginį batalioną", kad patarnautų prie altoriaus tyliai.

Smagūs bei įsimintini, nors kartu ir varginantys, būna pasiruošimai spektakliams, žodžio meninėms kompozicijoms įvairiomis progomis. Kasmet vaidiname per šv. Kalėdas, įvilktuvių į sutanas metu ir per "Skersvėjį" - kasmetinį humoristinį Užgavėnių renginį apie seminarijos gyvenimą.

Kiekvieną ketvirtadienį turime bendruomenės valandą, kai kviečiamės įvairių žmonių pasidalinti gyvenimu, papasakoti apie savo profesiją, kūrybą ir patirtį. Ketvirtadienių vakarais kartu skaitome Šventąjį Raštą ir dalinamės savo ar skaitytomis įžvalgomis, padedančiomis geriau suprasti Dievo Žodį.

Paprastai kiekvienos vakaro maldos pabaigoje dvasios tėvas arba vienas iš klierikų duoda medžiagą mąstymui. Tačiau kartais būna “mąstymas kitaip”. Pastarąjį kartą vakare ėjome pasigrožėti santaka, o paskui Gyvenimo ir tikėjimo institute klausėmės vieno kunigo, praleidusio Afrikoje trejus metus, liudijimo ir šventėme dvasios tėvo brolio dvynio gimtadienį.

Po vakarienės visuomet išeiname pamėtyti į krepšį ir išsiaiškinti, kuris yra taikliausias.

Taip pat kiekvieną savaitę seminaristai gauna “oficijų” - tam tikrų tarnysčių bendruomenei: nuo skaitinių skaitymo bažnyčioje iki bendro naudojimo patalpų plovimo.

Ko gero, vienintelė gyvenimo sritis, kurioje seminaristai neturi progos “pasireikšti” - tai virtuvė. Turbūt todėl, kad nė vienas nepagamintų tokio skanaus valgio, koks pavyksta mūsų virėjoms.

Be viso to, kai kuriems seminaristams pavedamos atsakingos pareigos: klebono, atsakingo už visa tai, kas vyksta seminarijos bažnyčioje; dekano, atsakingo už seminaristų ūkio tarnystes ir tarpininko tarp dviejų "girnų" - vadovybės ir seminaristų; sporto, kultūros, fotoaparato ministrų. Na, žodis "ministras" po lotynų kalbos paskaitų nebeteikia tiek pasitenkinimo: pasirodo, tai tik "tarnas"…

Be to, turime sielovadines praktikas - tarnystę sekmadieniais vienoje iš Kauno bažnyčių. Kaip ir visi teologijos studentai, dar turime teologines-socialines praktikas įvairiose įstaigose, pavyzdžiui, arkivyskupijos jaunimo centre, Petrašiūnų slaugos ligoninėje, Pravieniškių pataisos namuose ir kitur. O kartą per mėnesį grįžtame aplankyti savo tėvų.

Taigi seminaristams yra ką veikti net ir tada, kai neveikia internetas.

 Ką seminaristai studijuoja?

 Studijuoti tenka 6,5 metų. Po parengiamojo kurso lankome Vytauto Didžiojo Universitetą kartu su studentais ir studentėmis, pasirinkusiais studijuoti teologiją. Dvejus metus mokomės filosofinių ir bendrauniversitetinių dalykų, o trejus kitus metus - įvairių teologinių dalykų. Seminaristai, skirtingai nei teologijos studentai, dar papildomai turi giedojimo, liturgijos, homiletikos (meno sakyti pamokslus), aukštesnių lygių lotynų kalbos paskaitas. Pagal universiteto programą studentas per semestrą turėtų atrasti maždaug 500, o jei turi daugiau dalykų, net ir 600 valandų laiko savarankiškam darbui. Turint šį sunkų uždavinį tenka ir ilgiau pavakaroti su knyga rankose... Tačiau galima pripažinti, kad gyvenime yra ir svarbesnių dalykų už studijas... Todėl džiaugiamės, kai dėstytojai būna gailestingi. Bet geriausia, kai jie būna ir gailestingi, ir vis dėlto reiklūs.

  Ištraukos iš seminaristų gyvenimo puslapių

 Keleto seminaristų paprašėme atsakyti į klausimus apie savo pašaukimą, motyvus ir tikslus. Kiekvieno seminaristo ir kiekvieno kunigo pašaukimo istorija vis kitokia. Kiekvienas Bažnyčioje pastebi skirtingas problemas, kurias norėtų padėti spręsti. Kaip ne kartą sakė popiežius Pranciškus, Šventoji Dvasia Bažnyčioje kuria įvairovę ir ją vienija.

  Kaip supratai, kad esi Dievo kviečiamas į kunigystę?

Matas: Bažnyčios aplinkoje buvau nuo mažumės, man ji - nesvetima. Mane labai paveikė sektinas kai kurių kunigų pavyzdys.

Mindaugas: Kai mano gyvenimą visada lydėjo keistos aplinkybės, iš pradžių atrodė, kad tai sutapimai. Tačiau paskui pajutau, kad tai Dievas mane kviečia. Kadangi manęs netenkina nei pasiekimai, nei puikybė, Dievas man pačiam nesuprantamu būdu mano siekius įprasmino seminarijoje. Tarnystė ir pasiaukojimas kitiems kelia nuotaiką ir motyvuoja judėti link savo tikslo, bet remiantis ne savo, o Dievo jėgomis.

Normundas: Savo pašaukimą pradėjau suvokti aštuntoje klasėje. Pamenu, kad mintis apie kunigystę pradžioje vydavau šalin ir nesistengdavau į tai rimtai kreipti dėmesį. Tačiau atėjo laikas, kuomet tos mintys manęs jau nebepalikdavo. Ryte su šiuo noru širdyje keldavausi ir atsiguldavau vakare mąstydamas apie kunigystę. Labai įkvėpė parapijos klebono pavyzdys, jo liudijimas savo darbais be žodžių. Daug laiko praleisdavau su juo dalindamasis mintimis. Jis niekada neragino ir nevertė rinktis tokio kelio, bet leido laisvai pačiam apsispręsti, ar noriu tarnauti Kristui kunigystėje.

Sigitas: Visą paauglystę Dievo nepažinojau, buvau nekrikštytas ir mano svajonė buvo sukurti šeimą. Tačiau kai būdamas 18 metų per savo tikybos mokytoją atradau Dievą, tada vertybės apsivertė aukštyn kojom ir pradėjau maldoje ieškoti, kur Dievas mane šaukia. Vieną Velykų rytą atsibudęs supratau, kad Dievas šaukia mane būti kunigu ir kad kunigystėje išsipildys giliausi mano troškimai.

Mantas: Kunigu norėjau tapti jau vaikystėje. Man labai patikdavo per šventes ir šiokiadieniais dalyvauti šv. Mišiose. Jau tada tėveliams sakydavau, kad užaugęs norėčiau būti kunigu. Vėliau primiršau šią savo svajonę, atsirado kitokių tikslų gyvenime. Būdamas 28 metų rimtai susimąsčiau, kuo aš norėčiau iš gyvenimo. Prisiminiau savo vaikystės svajonę ir supratau, kad norėčiau būti kunigu.

 Kaip reagavo tėvai?

Matas: Tėvai priėmė mano sprendimą teigiamai. Siekti kunigystės pasirinkau laisva valia. Nebuvo nei tėvų spaudimo rinktis ar nesirinkti kunigo kelią. Dabar jie džiaugiasi mano pasirinkimu.

Mindaugas: Tėvai iš pradžių kaip ir patys pasiūlė, vėliau buvo nustebę mano pašaukimu ir bandė atkalbėti. Tačiau dėl mano ryžto dabar laimingi ir mane palaiko patys jausdami šio pašaukimo prasmę.

Normundas: Tėvai nujautė mano pasirinkimą stoti į kunigų seminariją. Jie tyliai ir kantriai laukė, kada apie tai jiems pranešiu. Nujausti jiems nebuvo sunku todėl, kad daug bendraudavau su parapijos kunigais ir dažnai lankydavausi šv. Mišiose. Sužinoję apie mano pasirinkimą tėvai džiaugėsi, tačiau ragino į tai žvelgti rimtai. Esu jiems dėkingas už palaikymą ir maldą.

Sigitas: Iš pradžių mamai nepatikdavo, kad pradėjau vaikščioti kasdien į Mišias. Bet ilgainiui ji ėmė labai stengtis gerbti mano laisvą valią, nors į Dievą bent jau tada netikėjo. Ji tiesiog norėjo, kad pasirinkčiau ką nors „užtikrintai“ ir paskui to nemesčiau.

Mantas: Tėvai reagavo labai teigiamai ir džiaugiasi mano pasirinkimu. Tiesą pasakius, mano tėvai man ir priminė seną vaikystės svajonę tapti kunigu.

 Ką tau reiškia celibato pasirinkimas?

Matas: Celibatas man reiškia nepadalintą širdį, kai galiu visus mylėti neprisirišdamas prie vieno asmens.

Mindaugas: Man celibato pasirinkimas yra laisvė. Ji duota, kad mylėtume savo bendruomenę, tai yra – Bažnyčią iš didžiosios raidės. Tai apsisprendimas gyventi Dievui turint galimybę daugiau laiko mąstyti ir veikti.

Normundas: Pasirinkti gyvenimą nekuriant šeimos reiškia pasirinkti kažką nepaprasto, kažką, kas daugeliui yra nesuprantama. Atsiliepdamas į Kristaus kvietimą priimu ir visa, ko reikalaujama einant šiuo keliu. Celibatas man yra suprantamas kaip atsidavimas visa širdimi vien Kristui ir visai Bažnyčiai. Ši ištikimybė Dievui man yra brangi. Tai privalau išsaugoti, kad pilnai įvykdyčiau savo pašaukimą.

Sigitas: Iš pradžių Dievas davė labai daug džiaugsmo ir paguodos einant pasišventimo Jam keliu. Vėliau, kai kartais apninka sunkumai, kai matau bendraamžius susituokiant ir susilaukiant vaikų, suvokiu, kad atsisakymas sukurti šeimą yra auka iš meilės Dievui. Tikiu, kad ji reikalinga, prasminga ir gali duoti daug gerų vaisių. Tačiau ir santuokoje yra nė kiek ne mažiau aukos, tik ji kitokia. Celibatas leidžia daugiau negu gyvenant šeimoje skirti laiko maldai ir tarnystei Dievui bei žmonėms.

Mantas: Man tai reiškia kunigo pareigų vykdymą.

 Kaip manai, ko trūksta šių dienų Bažnyčiai?

Matas: Dėl intensyvaus gyvenimo tempo šiandieniniam žmogui sunku atrasti laiko intymiam pokalbiui su Dievu, todėl tam skiriame vis mažiau laiko. Taip mūsų tikėjimas po truputį silpsta ir darosi paviršutiniškas. Toje gyvenimo rutinoje reiktų išmokti įžvelgti Dievą, Jo ženklus mums ir gyventi tuo atsiliepiant į Jo meilę.

Mindaugas: Aktyvumo ir dėmesio tikintiesiems ar netikintiesiems, kurie savo nesupratimu ir dvasiniu skurdumu kartais kelia didelius skandalus. Manau, kad tikintiesiems reiktų geriau ir giliau suvokti, kokia yra Bažnyčios prasmė.

Normundas: Manau, kad šių dieną Bažnyčiai reikia tikrų dalykų. Tikrų liudijimų, kuriuos gali išgirsti iš kunigo ar kito žmogaus. Trūksta pavyzdžių, kurie skatintų mus rinktis. Manau kiekvienas turime tapti meilės ir gėrio liudytojais ypatingai toje aplinkoje, kur to trūksta. Bažnyčiai reikalingas ir pasilenkimas prie kiekvieno žmogaus, dėmesys ir tam, kuris neateina į bažnyčią.

Sigitas: Bažnyčiai, manau, ypač trūksta ėjimo į mokyklas pas jaunąją kartą kalbėtis su jais šiuolaikine kalba. Taip pat evangelizacijai dar mažai teišnaudojame informacines technologijas. Bažnyčios institucijose galėtų dirbti daugiau pasauliečių, ypač baigusių teologijos studijas. Tik problema ta, iš ko mokėti jiems atlyginimus.

Mantas: Į Bažnyčią turėtų atsigręžti vis daugiau žmonių, kurie yra paklydę gyvenime. Bažnyčiai trūksta būtent tų žmonių, kurie yra nuo jos nutolę.

 Dėkojame seminaristams už pasidalinimą savo mintimis.

Parengė klierikas Sigitas Jurkštas

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)