Laiškas broliams (plg. Mt 6, 5–14)

Ar kada nors susimąstei, koks palaimintas buvimas čia, seminarijoje, nes: Rytą, tik atsikėlus, mano pirmasis žodis, kurį ištarsiu, gali būti:

– Tėve.

Didelė malonė ištarti „Tėve" laikais, kai ryšiai tarp tėvų ir vaikų trūkinėja dėl laiko stokos, dėl didėjančio pasaulėžiūrų atotrūkio, dėl to, kad globalizacija tėvus ir vaikus išblaško po visą pasaulį ir dėl visų šių atstumų nebekyla mintis kreiptis į tėvus. Vis dėlto seminarijoje mes turime Tėvą, kuris visada šalia mūsų. 

Šventų Mišių metu išgyvendamas bendrystę su Kristumi, visa Dievo Tauta ir Broliais sutanose, mintyse galiu kartoti:

– Mūsų.

Nepaprastai didelė malonė ištarti „Mūsų" laikais, kurių didžioji gerbtiniausia praktika – konkuruoti, kovoti ir nugalėti, pranokti kitą, užsitikrinant kuo tvirtesnes pozicijas beširdėje ekonominėje mašinoje, kuriai vienintelei daugelis šiandien tesimeldžia.

Pakylėjimo, Jo judesio Tavęs ir manęs linkui metu galiu ištarti:

– Kuris Esi.

Milžiniška malonė tikėti, kad Kažkas yra amžinai, kad Kažkas įveikė mirtį. Malonė pasikliauti gyvybe ir amžinybe. Didelė yra ši tikėjimo dovana laikais, kuriais taip mažai kas tiki, kad po mirties niekas nesibaigia.

Didžiulis pastiprinimas tai kartoti su tikėjimu kiekvieną dieną, vakarą ir nuolat.

Šventojo Rožinio metu.

Pirmasis dienos slėpinys galėtų būti:

– Kasdienės Gyvybės Duonos duok man šiandien, kad pamaitintum mano skurdą.

Antrasis:

– Padėk atleisti sau, kad sugebėčiau atleisti Tau ir kiekvienam, kuriam nesugebu atleisti.

Trečiasis:

– Padėki man kiekvieną sykį atpažinti Tavo gailestingą Meilę, kad aš mylėčiau Tave – Meilės šaltinį, o per Tave – kiekvieną žmogų.

Ketvirtasis:

– Neleiski Tavęs pakeisti į nieką kitą, nes nenoriu būti neištikimas, šitaip tapdamas neištikimybės šaltiniu. Nes nė vienas žmogus nesugebėtų būti ištikimas neištikimam.

Ir penktasis:

– Mylėk mane be galo, be pradžios. Mylėk mane didele Meile ir gelbėk nuo visokio blogio, nes nėra nė vieno Tėvo, kuris neguldytų Gyvybės už savo Sūnų, savo Kūną ir Kraują.

Ir argi nesu palaimintas, kad vakare prieš miegą galiu išrėkti:

– „Amen", tikėdamas, kad visa praėjusi diena nebuvo nugyventa veltui, be prasmės, be Dievo, be Žmogaus, be atvirumo, Tavo žvilgsnio?

Tačiau ar toks esu ir ne viešumoje, ar išlieku toks savo mintimis? Ar išdrįstu savo mintyse kasdien save perspėti ir nusižeminti savo silpnume, pripažindamas savo ribas ir pakildamas su nauju pasiryžimu mylėti ir liudyti Dievą, Amžinybę, tyrą meilę? Ar esu vientisas? O gal suskilęs, tačiau slepiu tai nuo savęs, užmiršdamas, kad mano Tėvas mane permato kiaurai?

O gal niekad net nepagalvojau, kad Dievas gali būti visoje mano egzistencijoje, visoje mano tuštumoje, gal neišdrįsau su Juo susitikti, susidraugauti, susitapatinti?

Drąsos ir pasitikėjimo, Broliai, ir Tau garbus Skaitytojau! Ir įkvėpimo Jums visiems!

Nebijokite savo pačių pasiryžimų. Nebijokite pasirodyti drąsesni nei vakar. Mūsų silpnumo Brolis mėgsta avantiūras.

Kun. Audrius Martusevičius

Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi... (Mt 6, 1)

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)