Mano pašaukimas - Jėzus

AndrewBu­vau se­mi­na­ri­jos bro­lių pa­pra­šy­tas su ta­vi­mi, skai­ty­to­jau ar skai­ty­to­ja, pa­si­da­lin­ti sa­vo pa­šau­ki­mo liu­di­ji­mu. Šiek tiek ne­drą­su... gal­būt žo­džiu pa­liu­dy­ti bū­tų leng­viau, nors gal ir at­virkš­čiai, nes ką nors nu­si­kal­bė­jęs ne­ga­lė­čiau „bac­kspa­ce“ pa­spaus­ti J. Na, kaip ten be­bū­tų, ban­dau pa­sa­ko­ti.

Bu­vau se­mi­na­ri­jos bro­lių pa­pra­šy­tas su ta­vi­mi, skai­ty­to­jau ar skai­ty­to­ja, pa­si­da­lin­ti sa­vo pa­šau­ki­mo liu­di­ji­mu. Šiek tiek ne­drą­su... gal­būt žo­džiu pa­liu­dy­ti bū­tų leng­viau, nors gal ir at­virkš­čiai, nes ką nors nu­si­kal­bė­jęs ne­ga­lė­čiau „bac­kspa­ce“ pa­spaus­ti J. Na, kaip ten be­bū­tų, ban­dau pa­sa­ko­ti.

Ne­su iš tų, ku­rie nuo vai­kys­tės tu­rė­jo gi­lų pa­mal­du­mą ar bu­vo ak­ty­vūs pa­tar­nau­to­jai baž­ny­čio­je, Die­vas man to­kios ma­lo­nės ne­su­tei­kė. Bu­vau ga­na už­da­ras, va­lan­dų va­lan­das vie­nas pra­leis­da­vau prie upės su meš­ke­re ar­ba žais­da­vau kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus. Dar ma­žas bū­da­mas ne­te­kau tė­ve­lio, tad daž­nai jaus­da­vau­si men­ka­ver­tis prieš ki­tus, be to fi­ziš­kai bu­vau sil­pnas, tad mo­kyk­lo­je ma­ne ki­ti daž­nai pa­šiep­da­vo ir už­gau­lio­da­vo.

Tie­sa, tu­rė­jau ir te­be­tu­riu drau­gų at­ei­ti­nin­kų ra­tą. Mes ret­kar­čiais su­si­rink­da­vom, kar­tais ma­ne pri­kal­bin­da­vo baž­ny­čios cho­re­ly kar­tu gie­do­ti, taip pat va­žiuo­da­vom į aka­de­mi­jas bei ki­tus ren­gi­nius, bet tai ma­no as­me­ni­nį ti­kė­ji­mą ne itin pa­lies­da­vo, gal­būt to­dėl, kad aš pats ta­me ieš­ko­da­vau ar­ba mer­gi­nų dė­me­sio, ar­ba tie­siog sma­gaus lai­ko pra­lei­di­mo. Ma­no ma­ma la­bai sten­gė­si dėl ma­no ti­kė­ji­mo, jos ra­gi­na­mas sek­ma­die­niais vaikš­čio­jau į baž­ny­čią, nors daž­nai tik „at­sto­vė­da­vau“ baž­ny­čios ga­le, tai bu­vo ta­ry­tum at­si­skai­ty­mas prieš ma­mą, net ir at­lie­kant iš­pa­žin­tį. Kaip ten be­bū­tų, esu jai be ga­lo dė­kin­gas už vi­sa tai ir už jos mal­das.

Bai­giant mo­kyk­lą pra­si­dė­jo pir­mie­ji Die­vo aki­brokš­tai, ku­riuos ga­lė­čiau pa­va­din­ti ma­no ne­su­si­kal­bė­ji­mu su pa­čiu sa­vi­mi. J Kai rei­kė­jo sto­ti stu­di­juo­ti į uni­ver­si­te­tą pats sau pa­sa­kiau: „sto­siu bet kur, tik ne į Kau­ną“, mat bu­vau su­si­da­ręs įvaiz­dį, kad Kau­nas yra „for­sų“ mies­tas. Na ir ką, per pir­mą sto­ji­mų ra­tą nie­kur ne­įsto­jau ir ant­ra­ja­me ra­te li­ko tik... Kau­nas. Rei­kė­jo rink­tis ar­ba in­for­ma­ti­ką, ar­ba stu­di­jas ka­ta­li­kų te­olo­gi­jos fa­kul­te­te. Ma­mos nuo­mo­nė bu­vo aiš­ki, bet ir man nie­ko ki­to ne­li­ko, nes su ma­te­ma­ti­ka man bu­vo pra­stai, tad įsto­jau į Re­li­gi­jos Moks­lus. Gal­vo­jau pa­stu­di­juo­siu ir per­ei­siu į psi­cho­lo­gi­ją ar dar kur.

                      Pra­si­dė­jo stu­den­tiš­kas gy­ve­ni­mas ir... stu­den­tiš­kos links­my­bės – lais­vė elg­tis kaip no­riu. Ben­dra­bu­tis, ku­ria­me gy­ve­nau, tam bu­vo ide­a­li vie­ta. Tik tiek, kad Die­vui vi­sai ne­li­ko vie­tos. Ta­da pa­ju­tau nuo­dė­mės sko­nį. Nors iš­oriš­kai ge­rai se­kė­si, jau nuo pir­mo pus­me­čio su­si­ra­dau ga­na pel­nin­gą dar­bą ir ga­lė­jau sau ne­ma­žai leis­ti, iš­si­lai­kiau tei­ses ir nu­si­pir­kau au­to­mo­bi­lį, dar ir šau­nią mer­gi­na su­si­ra­dau, ta­čiau vi­du­jai apė­mė di­de­lė dy­ku­ma... iš­oriš­kai gy­ven­ti bu­vo vi­so­ke­rio­pai sma­gu, o vi­du­je – kan­čia. Net pra­dė­jau sa­vęs ne­pa­žin­ti, vie­tom ta­pau nag­las, vie­tom ner­vuo­tas, pats sau toks jau ne­pa­ti­kau. Vis dar lai­kiau sa­ve ti­kin­čiu, daž­niau­siai sek­ma­die­niais ir į baž­ny­čią nu­ei­da­vau. Nors rei­kė­da­vo pri­si­vers­ti, bet jau­čiau pa­rei­gą, be to, ta­me at­ras­da­vau ra­my­bę ir džiaugs­mą.

                      Tuo­met ap­lan­kė pir­mie­ji Die­vo pri­si­lie­ti­mai. Kar­tą va­žiuo­jant au­to­mo­bi­liu apė­mė toks bai­sus be­pras­my­bės ir liū­de­sio jaus­mas, kad at­ro­dė ne­bėr kur dingt, tu­rė­jau nu­si­pir­kęs ci­ga­ri­lių pa­ke­lį, tad rū­kiau jas vie­ną po ki­tos, bet da­rė­si tik dar blo­giau, tuo­met nu­spren­džiau va­žiuo­ti prie Kau­no ma­rių, nes gam­ta ma­ne at­gai­vin­da­vo. Nu­va­žia­vau. Vis vien blo­gai. Au­to­mo­bi­lio „bar­da­čio­ke“ tu­rė­jau star­kos bu­te­lai­tį, iš­si­trau­kiau... bet su­si­mąs­čiau ką su ma­ši­na reiks da­ryt jei iš­ger­siu? Su­si­ner­vi­nau ir švys­te­lė­jau tą bu­te­lai­tį į van­de­nį. Ta­da pa­žiū­rė­jau į dan­gų ir su­šau­kiau: „Die­ve, ką da­ryt?“. At­si­sė­dau į ma­ši­na, žiū­riu dar ir Nau­ją­jį Te­sta­men­tą esu įsi­dė­jęs, nors jo nie­ka­da ne­skai­čiau, gal tik šiaip, „kad ge­riau sek­tų­si“ jį ve­žio­jau­si. Pa­ma­niau pa­žiū­rė­siu ką man Die­vas kal­ba. At­ver­čiau ir per­skai­čiau Mt 10, 7–15. Skai­ty­da­mas nie­ko ne­su­pra­tau, ta­čiau ma­ne už­plū­do toks džiaugs­mas, kad at­ro­dė šir­dis at­si­dū­rė Dan­gu­je. Na­mo va­žia­vau lai­min­gas ir ra­mus kaip nie­kad gy­ve­ni­me. Grį­žęs dar kar­tą per­skai­čiau ką bu­vau at­ver­tęs, mat įsi­dė­mė­jau, kad bu­vo de­šim­tas sky­rius. Čia Jė­zus sa­vo mo­ki­nius siun­čia skelb­ti pri­siar­ti­nu­sią Dan­gaus Ka­ra­lys­tę. Per­skai­tęs sau pa­sa­kiau: „kuo jau kuo, o ku­ni­gu tai ne­bū­siu.“

                      Po kiek lai­ko su­si­do­mė­jau dva­si­ne li­te­ra­tū­ra. At­si­ra­do no­ras mels­tis, kas iš pra­džių ne­la­bai se­kė­si, daž­niau­siai nie­ko mal­do­je ne­jaus­da­mas gal­vo­da­vau, kad mal­da ne­vyks­ta ir pa­si­trauk­da­vau, nors mel­džiau­si ir la­bai drą­siai. Pra­dė­jau skai­ty­ti Šven­tą­jį Raš­tą, ypač „už­ka­bi­no“ Apaš­ta­lų Dar­bų kny­gą, pir­mą kar­tą ją per­skai­tęs bu­vau tie­siog pri­trenk­tas. Pa­me­nu iš­ta­riau: „Ma­no Die­ve, va­di­na­si vis­kas yra tik­ra!“ Nors gy­ve­ni­mas ra­miai te­kė­jo sa­vo va­ga, bet per Die­vo ma­lo­nę pa­ma­žu pra­dė­jau at­si­sa­ky­ti įvai­rų pri­si­ri­ši­mų, kas iš pra­džių ir­gi ne­la­bai se­kė­si, ta­čiau ma­ny­je bu­vo di­de­lis troš­ki­mas gy­ven­ti dėl Die­vo, nors ir ne­ži­no­jau kaip, be to, tu­rė­jau ir sa­vo pla­nų.

Vie­ną die­ną pa­sa­ko­jau­si apie sa­vo at­ei­ties sva­jo­nes (ar gal sa­pa­lio­nes J) dėl ver­slo kū­ri­mo vie­nai dva­sin­gai šei­mos drau­gei, o ji man at­sa­kė: „An­driau, at­eis die­nos, kai tu kel­si ran­kas į dan­gų ir šlo­vin­si Die­vą.“ Iš­gir­dęs šiuos žo­džius aš nu­si­juo­kiau sa­vo šir­dy­je: „jo jo, kal­bėk tu mo­te­riš­ke man to­kius vė­jus...“

                      Po ku­rio lai­ko ve­žiau ma­mą iš­si­im­ti krikš­to met­ri­kų, o ten ad­mi­nist­ra­ci­jo­je bu­dė­jo se­ny­va vie­nuo­lė ir ji ma­nęs pa­klau­sė ką aš vei­kiu gy­ve­ni­me. Ne­drą­siai at­sa­kiau, kad tru­pu­tį dir­bu, tru­pu­tį te­olo­gi­ją stu­di­juo­ju. Ji įdė­miai į ma­ne pa­žvel­gė ir sa­ko: „tu ku­ni­gė­lis bū­si.“ Dar nie­kas gy­ve­ni­me man to­kio da­ly­ko ne­bu­vo sa­kęs, be to, tu­rė­jau drau­gę, tad tuo mo­men­tu ant tos vie­nuo­lės su­py­kau, gal­vo­jau ot įžū­lu­mas to­kius juo­kus svai­dyt, nors iš­oriš­kai sten­giau­si kiek įma­no­ma at­ro­dy­ti ma­lo­nus. O ji dar pri­dė­jo: „kaip ten be­bū­tų, ži­nok, kad jei ki­ti tau sa­ko, jog bū­tum ge­ras ku­ni­gas, va­di­na­si Die­vas ta­ve šau­kia“. Kai jau pa­vy­ko iš­trūk­ti lauk, no­rė­jau kuo grei­čiau pa­mirš­ti šį su­si­ti­ki­mą...

Grį­žus į Viekš­nius su­ži­no­jau, kad ten vyks­ta moks­lei­vių at­ei­ti­nin­kų aka­de­mi­ja, tad ir aš pri­si­jun­giau kaip va­do­vas. At­ei­nu pa­si­svei­kin­ti su vie­na pa­žįs­ta­ma, o ji ma­ne pa­ma­čiu­si sa­ko: „ei­na sau, į ta­ve pa­žiū­rė­jau ir pa­gal­vo­jau, kad ku­ni­gas at­ėjo“. Va tai pri­kal­bė­jo vie­nuo­lė gal­vo­ju... Se­kan­čią die­ną ei­nu gat­ve ir su­ti­kau ki­tą pa­žįs­ta­mą, ben­drau­jant kal­ba pa­kry­po apie Baž­ny­čią ir ma­no žo­džiai pa­lie­tė jos šir­dį, crux Andrestad ji ir sa­ko man: „klau­syk, An­driau, gal tu ku­ni­gas būk.“ O man vis min­ty­se ta vie­nuo­lė... Tos pa­čios die­nos va­ka­re juo­kau­jam at­ei­ti­nin­kų drau­gų ra­te ir vie­nas iš jų to­kį juo­ką sa­ko: „An­driui tai rei­kia į ku­ni­gus eit“ ir vi­si gar­siai juo­kia­si... O An­driui jau vi­sai ne­be­juo­kin­ga, nes aš ir sa­vo vi­daus gel­mė­je ėmiau jaus­ti Die­vo kvie­ti­mą. Iš­ėjau į lau­ką ir man pa­si­py­lė aša­ros, klau­siau Jė­zų: „Vieš­pa­tie, ko­dėl aš?..“ Gal­vo­jau, kad Vieš­pats la­bai ne­tei­sin­gas, nes no­ri iš ma­nęs at­im­ti šei­mą, ku­rią aš įsi­vaiz­da­vau kaip sa­vo lai­mės ide­a­lą... tą aki­mir­ką ma­no ap­gau­bė Die­vo ar­tu­mas ir aš sa­vo dva­sios aki­mis pa­ma­čiau, kad Jė­zus nie­ko ne­no­ri iš ma­nęs at­im­ti, bet prie­šin­gai – siū­lo man di­džiu­lę do­va­ną, ku­rios aš nei esu ver­tas, nei su­ge­bė­siu ras­ti ką ge­riau... tad tą pa­čią aki­mir­ką ta­riau „ge­rai, Vieš­pa­tie, su­tin­ku“, bet dar pri­dū­riau, kad Jis pats tu­ri ma­ne ir ves­ti.

                      Po aka­de­mi­jos vie­nas at­sė­dau ant suo­liu­ko jaus­da­ma­sis kaip že­mę par­da­vęs... Mąs­čiau tai apie drau­gę, tai apie Jė­zų. Tuo­met kaip vai­kas krei­piau­si į Vieš­pa­tį: „bet aš no­riu mer­gi­nos...“ ir Jė­zus man da­vė pa­žin­ti, kad Jis lei­džia man pa­si­rink­ti, bet siū­lo Sa­vo dva­si­nę drau­gys­tę, jei pa­si­rink­siu jį.

Drau­gei ku­rį lai­ką vi­siš­kai nie­ko ne­sa­kiau, bet vie­ną ro­man­tiš­ką aki­mir­ką mums bū­nant drau­ge ta­riau, kad no­riu jai šį tą pa­sa­ky­ti, nors tuo me­tu vi­siš­kai ne­su­pra­tau ką, tik šir­dy­je tu­rė­jau troš­ki­mą jai pa­si­pa­sa­ko­ti. Bu­vo ty­lu, o ji ma­nęs klau­sė­si. Ir aš iš pat sa­vo šir­dies gel­mių jai ta­riau: „Jė­zus yra ge­ras“. Tą aki­mir­ką Šven­to­ji Dva­sia be ga­lo stip­riai įsi­ver­žė į ma­no vi­dų, bu­vau ku­pi­nai pri­pil­dy­tas ti­kė­ji­mo ir džiaugs­mo, tuo­met su už­si­de­gi­mu ėmiau jai pa­sa­ko­ti apie Jė­zų. Ji ma­nęs pa­klau­sė: „An­driau, kas tau da­ro­si?“, bet aš dar la­biau pra­dė­jau ją įti­ki­nė­ti, kad Jė­zus yra nuo­sta­bus ir kaip Jis mus my­li.

Kai jau pa­tam­sy­je vie­nas ėjau na­mo iš su­si­ti­ki­mo, jau­čiau­si toks lai­min­gas ir dė­kin­gas Die­vui, kad tie­siog vi­du­ry gat­vės iš­kė­liau ran­kas į dan­gų ir ėmiau šlo­vin­ti Die­vą vi­sa šir­di­mi ir vi­su sa­vi­mi. Ta­da at­si­mi­niau man anks­čiau pra­na­šau­tus žo­džius: „at­eis die­nos, kai tu kel­si ran­kas į dan­gų ir šlo­vin­si Die­vą.“ Tą aki­mir­ką ma­ne nu­smel­kė šiur­pu­lin­ga nuo­sta­ba koks di­dis yra Die­vas. Šią die­ną pri­si­me­nu kaip nuo­sta­bią Die­vo do­va­ną. Įdo­mu, kad kai tai šei­mos drau­gei pa­pa­sa­ko­jau, kad iš­si­pil­dė jos man pa­sa­ky­ti žo­džiai, ji net ne­at­si­mi­nė, kad ka­da man bū­tų to­kį da­ly­ką man sa­kiu­si... J Čia aš ta­riu di­de­lį ačiū nuo­sta­biai Šven­ta­jai Dva­siai.

Tie­sa, su drau­ge san­ty­kiai dar ku­rį lai­ką tę­sė­si ir aš pats juos ne­la­bai no­rė­jau nu­trauk­ti, bet at­ėjo mo­men­tas kai aš ne­iš­lai­kiau ir tu­rė­jau pri­si­pa­žin­ti dėl Vieš­pa­ties kvie­ti­mo, tad mes iš­si­sky­rėm. Nors man at­ro­do tai bu­vo džiaugs­mas ir jai, ir man. J

                      Įdo­mu, kad po šio at­si­lais­vi­ni­mo vi­sai pa­si­kei­tė ma­no mal­dos gy­ve­ni­mas ir aš pats pra­dė­jau jaus­tis lais­ves­nis, nes man rū­pė­jo jau tik Jė­zus. Ėmiau kas­dien da­ly­vau­ti Šv. Mi­šio­se, va­ka­rais lei­dau lai­ką ado­ra­ci­jo­je ar sa­vo kam­ba­ry­je mels­da­ma­sis ir skai­ty­da­mas Šven­tą­jį Raš­tą. Taip pat Die­vas at­ve­dė į cha­riz­mi­nę ben­druo­me­nę, kur su­ti­kau dau­gy­bę nuo­sta­bių žmo­nių, be to, ir jų pa­grin­di­nis mal­dos bū­das – Die­vo šlo­vi­ni­mas – at­ro­dė sa­vas.

                      Dar tu­rė­jau baig­ti stu­di­jas uni­ver­si­te­te, bet po tri­jų kur­sų už­si­de­giau di­de­liu no­ru tais me­tais sto­ti į se­mi­na­ri­ją, net bu­vau pa­da­vęs do­ku­men­tus, bet ačiū Ma­mai Ma­ri­jai, kad pra­bi­lo ma­no šir­dy­je ir lei­do pa­žin­ti, jog vi­so­ke­rio­pai ge­riau pir­ma pa­baig­ti stu­di­jas uni­ver­si­te­te. Dė­ko­ju ir že­miš­ka­jai ma­mai ir ki­tiems už ma­ne be­si­mel­džian­tiems ar­ti­mie­siems, kad jie pa­dė­jo man at­skir­ti ir pa­si­rink­ti Die­vo va­lią. Iš tie­sų jie jau nuo pat pra­džių man sa­kė, kad pir­ma tu­rė­čiau pa­baig­ti stu­di­jas ir tik ta­da sto­ti, tik aš ne­no­rė­jau klau­sy­ti, „Man“ at­ro­dė, kad nė­ra ko lauk­ti, ta­čiau da­bar la­bai džiau­giuo­si, kad ne­sku­bė­jau.

Per tuos me­tus su­si­pa­ži­nau su ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nė­mis Kau­ne, mel­džiau­si ir lau­kiau ki­tų me­tų. Dau­giau Vieš­pa­tį klau­si­nė­ti ne­be­drį­sau, nors gun­dy­mų ir pa­svars­ty­mų bu­vo. Tie­sa, vie­no­se re­ko­lek­ci­jo­se iš­gir­dau, kad ga­li­ma iš Die­vo pra­šy­ti žen­klo dėl pa­šau­ki­mo. Pa­gal­vo­jau, kad ne­rei­kia man dau­giau jo­kių žen­klų, bet prieš ei­da­mas Ko­mu­ni­jos krei­piau­si į Vieš­pa­tį ir vis dėl­to pa­pra­šiau žen­klo. Pa­pra­šiau ir at­si­sto­jau į Ko­mu­ni­jos ei­lę... Sto­vint ei­lė­je, prie ma­nęs pri­ėjo vie­na pa­žįs­ta­ma mo­te­ris ir pa­si­da­li­jo, kad prieš man at­si­sto­jant į ei­lę ji į ma­ne pa­žiū­rė­jo ir šir­dy­je iš­gir­do žo­džius: „jis bus ku­ni­gas“. Dar pa­sa­kė: „ne­ži­nau, gal tau čia ką nors reiš­kia“ ir ap­si­su­ku­si nu­ė­jo į ei­lės ga­lą. Pa­ju­tau, kad Jė­zus man šyp­so­si, tad ir aš tą die­ną Jį pri­ėmiau su šyp­se­na.

Esu la­bai dė­kin­gas Die­vui už vi­sas šias aki­mir­kas, tai man tar­si at­ra­mos, bet da­bar vis la­biau su­pran­tu, kad at­si­lie­pi­mas pa­šau­ki­mui ne­vyks­ta „sa­vai­me“, rei­kia ir sa­ve įdė­ti vi­są, vi­sų pir­ma san­ty­ky­je su Die­vu, pas­kui ta­me, kur Jis no­ri ma­ne nau­do­ti. Sa­vi­raiš­kos čia ma­žai lie­ka, ma­na­sis „aš“, ma­no as­me­niš­ki no­rai ir pla­nai, tu­ri nu­mir­ti ir klus­nu­me Kris­tui ir Baž­ny­čios vy­res­nie­siems, var­dan Die­vo Mei­lės man, varg­šui ir klys­tan­čiam žmo­ge­liui, ir tiems, ku­riuos Jis pa­no­rės per ma­ne pa­siek­ti. Ma­no pa­šau­ki­mas – Jė­zus.

klier. Andrius Končius II k.

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)