Menas melstis

mastymas.jpgVidinio supratimo bei Šventosios Dvasios vedamas nusprendžiau skaityti Origeno knygą apie maldą („Origen on prayer") bei visa tai apmąstyti ir su tavimi pasidalinti. Pradžioje pristatysiu šią knygą, pabandysiu tave įvesti į ją. Po to pateiksiu išversto teksto fragmentą ir savo paties pastangas jį apmąstyti. Pačiam svarbu atsakyti, kaip aš jaučiu pirmųjų amžiaus krikščionio mąstytojo mintį. Publikuoju dalį savo mąstymo. Studijos,– kaip aš šias mintis vadinu,- tęsinys bus ir kituose žurnalo numeriuose. Tiesiog taip siekiu tam tikro kryptingumo ir ištikimybės angažuojantis į šią tyrinėjimų sritį apie maldą. 

Origeno knyga apie maldą skatina tikintį žmogų mąstyti, praktikuoti, struktūruoti ir atrasti tinkamą požiūrį apie maldą. Origenas teigia, kad malda yra kelias, kuriame žmogus gali pažinti ir bendrauti su Dievu. Jis aprašo maldos būdus, kurie yra pateikti Biblijoje ir argumentuotai aiškina, kodėl reikia melstis. Išskiriami keturi maldos tikslai: prašymo , garbinimo (šlovinimo), užtarimo ir padėkos. Origenas pateikia tinkamą kūno laikyseną ir proto būseną maldos metu. Tekstas pateikia būdus kaip komunikuoti su mūsų Dievu.

Origenas bando mąstyti, kaip malda turi būti atliekama, kas turi būti sakoma Dievui maldos metu, kuris laikas yra labiau tinkamas melstis, kuris mažiau, kas yra tinkama maldoje. Tekstuose yra teigiama, kad mes privalome melsti to, ko privalome melsti. Taigi, ko mes privalome melsti? Pagal Origeną, svarbus pats maldos būdas, maniera, kaip melsti dalykų. Juos mes turime pažinti. Pažinti, ko melsti bei pažinti, kaip melsti.

Noriu tave perspėti, mielas skaitytojau, kad teksto vertimas yra tam tikra poetinė kūryba ir asmeninis žvilgsnis į kiekvieną žodį gali iškreipti paties rašytojo tikslią mintį. Tai sakau norėdamas tave apsaugoti ir paskatinti mąstyti pačiam. Nelinkiu nerti į šiuos apmąstymus stačia galva. Nėra reikalinga viską priimti taip, kaip parašyta. Tiesiog visa ši medžiaga yra pateikiama tam, kad susimąstytum ir keltum klausimus apie asmeninę maldos patirtį bei kaip ją keisti, turtinti, tobulinti.

Taigi, štai ištrauka iš Origeno knygos įvado:

Dalykai savyje yra tokie be galo nuostabūs, taip aukštai virš žmogaus, taip visiškai aukščiau virš mūsų greitai gendančios prigimties, kad net neįmanoma mūsų racionaliai mirtingųjų padermei sugriebti, suvokti viso to. Tas pats yra ir su Dievo valia, su Dievo neišmatuojama Dieviškųjų malonių gausybe, kurios srovena į žmogų, per Jėzų Kristų, ir kurio malonės teka į mus per pagalbininkę Dvasią.

Taigi, nors tai yra žmogiškosios prigimties stovėjimas neįmanomumo įgyti išminties apie dalykų pradžią, akivaizdoje. Visus juos, pagal Dovydą, Dievas padarė išmintingus – nuo neįmanomo link įmanomo per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris atnešė išmintį, teisingumą, išteisinimą ir atpirkimą iš Dievo.

Kodėl arba kas yra žmogus, jei jis gali pažinti Dievą? Kas yra žmogus, jei jis gali pažinti Dievo planus? Arba kitas klausimas: kas gali įsivaizduoti, ko Dievas nori iš mūsų? Kadangi mirtingųjų mintys yra silpnos ir mūsų tikslai dažnai lieka nepasiekti; kadangi mūsų kūnas yra gendantis ir nusveriantis sielą žemyn, o protas, kuris yra minčių sandėlis, yra apsunkintas žemiškojo mąstymo; dalykus žemėje mes numatome netiksliai, tai kaipgi yra su dalykais, kurie mums kalba apie Rojų? Ar jie gali būti atsekami? Šis neįmanomas dalykas, apie kurį noriu kalbėti, dėka nepaprastos Dievo malonės, tampa įmanomu. Tam, kuris pajunta Dangų ir atseka Rojų, girdėdamas ir suprasdamas neišpasakytą kalbą, pagal kurią viskas tampa įmanoma. Taigi, kas gali pasakyti, kad žmogui įmanoma pažintį, suprasti Dievo mintį?

Bet štai – Dievas maloniai teikia savo mintį per Kristų, kuris pasakė savo mokiniams: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs..." Taigi, per Kristų galima pažinti valią to Vienintelio, kuris moko savo mokinius pažinti ir atrasti Jį. Dar daugiau: jei niekas nėra pažinęs žmogaus sielos gelmių, tai juo labiau niekas nežino Dievo dalykų, kuriuos žmonėms teikia Dievo Dvasia.

Neįmanoma, kad žmogus suprastų Dievo dalykus. Bet pastebėk, kaip šitai taip pat tampa įmanoma, nes mes, kaip Jis (Kristus – vert.past.) sako, priėmėme ne pasaulio dvasią, bet dvasią, kuri yra iš Dievo, tad mes galime žinoti dalykus, kuriuos

maloniai mums teikia pats Dievas.Tai mes kalbame ne žmogaus išmintimi, bet kalba pati Dvasia. Tokiu būdu ir mumyse atsiranda teisingas pamaldumas, darbštumas, apdairumas, vyriškumas drąsa. Dingsta klaidingi supratimai bei elgesiai. Tu stebiesi, koks visų šių žodžių tikslas įvade apie maldą? Aš noriu tave įvesti į keistumą. Dalykai, kurie neįmanomi pažinti žmogaus jėgomis, tampa įmanomi pažinti Dievo malonės veikimu, kai žmogus leidžiasi vedamas Dievo Dvasios. Šiuo atveju – apie maldą.

Jau pats teksto vertimas yra tam tikra analizė, tam tikra interpretacija. Taigi neišvengiamai tolimesnis Origeno teksto apmąstymas bus kaip analizės analizė, arba interpretacijos interpretacija. Jei paklaustum, kas yra pagrindinis šios interpretacijos autorius, atsakyčiau – intuicinis argumentas, kuris visada lieka neapibrėžiamas. Jis kaskart atneša naują supratimą ir žadina mumyse naujas suvokimo spalvas, motyvus suprasti, pabusti iš senų mąstymo struktūrų.

Aplinkui yra daugybe paslapties. O mes liečiame maldos, santykio su Dievu, paslaptį. Ir jei manęs paklaustum, kaip Origenas mato maldą, turbūt atsakyčiau taip: malda – būties įspėjimo instrumentas; esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadas; sąlyga susijungti su Dievu ir atsekti Jo Paslapčių koduotę. Malda mes siekiame to filosofiškai skambančio peizažo – Dangaus Karalystės. Malda mes nugalime savo kūno silpnumą ir žemiškojo proto minčių troškimus, kurie mūsų sielą lenkia prie žemės. Malda mes įgauname sparnus ir pasiekiame aukščiausius buvimo žemėje skrydžius.

Protas taip pat dalyvauja maldoje. Protas – tai žemiškasis tabernakulis, kurį mes turime paruošti, kreipti maldai, jo pagalba kuriame santykius su Dievu ir kitais, kuriame gyvenimą. Maldos metu žmogaus siela prisipildo gardžiakvapio Žodžio.

Autorius kalba apie dalykų didybę, kurių yra apstus pasaulis, apsti visata ir net pats žmogus. Žmogaus buvimas yra pilnas paslapties, kurią suprasti trapiai žmogaus prigimčiai neįmanoma, nors žmogus ir yra racionalioji būtybė. Autorius klausia, jei taip yra su žemiškaisiais dalykais, kurių žmogus negali įminti, (o jei ir gali, tai dažnai tai būna su didžiule abejone arba su didžiule paklaida) tai kaipgi galima kalbėti apie Dievą, apie Dievo pažinimą, apie dieviškuosius dalykus, kurių neįmanoma matyti? Kokiu būdu galima įgyti išminties, kuri nebūtų tokia trapi, kuri galėtų drąsiai atsistoti savo žmogiškosios prigimties trapumo akivaizdoje? Kaip gali toks trapus žmogus pažinti Dievo mintį, suprasti Dievo planus?

Autorius pristato naują mąstymo definiciją – dvasinį mąstymą. Origenas netiesiogiai leidžia suprasti, kad mąstymas, lyg tam tikras minčių sandėlis, gali būti pripildomas dvasiniu ir žemiškuoju turiniu. Mūsų protą ir mintis dengia nesupratimo apvalkalas ir tik Dievo Žodis gali apšviesti jį, nuimti žemiškąjį gaubtuvą, žmogiškąjį trapumą pakeisti dieviškuoju supratimu. Autorius leidžia suprasti, kad mūsų mąstymas, protas savaime negali suprasti paties Dievo, nes pats Dievas yra tikrasis mąstymas ir mąstymo šaltinis, iš kurio prasideda mąstomoji prigimtis. Autoriaus tekstas leidžia daryti prielaidą, kad mąstymui yra svetima kūninė priemaiša ir kad jis yra dieviškosios prigimties, kurią galima atsekti maldos metu. Tas malones teikia Dievas per Šventąją Dvasią. Dvasia savyje saugo Dievo mintis. Ji yra gyvoji amžinųjų dalykų atmintis. Taigi, mąstymo galios, kurios yra žmoguje kaip nepažintos erdvės lauke, dvasiškos erdvės lauke, yra budinamos maldos metu. Čia protas įgali labiau atsiskirti nuo kūno ir to pasėkoje numatyti dievybės prigimtį.

Taigi, mąstymas, supratimas yra dieviškosios prigimties, kurią dovanoja pats Dievas. Visa tai antgamtine tikrove žmoguje ir neturi jokios priklausomybės su žemiškąja esybe. Tokiu būdu žmogus pakyla aukščiau tų dalykų, kurie savyje yra nuostabūs, kurie iš pradžių atrodė aukščiau už mintį. Taip išsipildo poetinė filosofija apie žmogų: žmogus bus kaip vėjas, jo judesį išgirsi, bet nesuprasti, iš kur jis atėjo ir kur link nuėjo. Iš naujo gimti dvasiniame vėjyje – tokia užduotis trapaus žmogaus, kad galėtų įminti šios būties paslaptis ir priartėtų prie Dangaus Karalystės paslapties kaip realios tikrovės. Tikrovės, kuri šiandien dažnam yra lyg juokinga ir kvaila idėja. Tačiau tai yra pažadas tiems, kurie priims Jėzų Kristų kaip savo gyvenimo istorijos Viešpatį ir Kūrėją.

Klier. Paulius Kontrimas, II k.

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)