Nauji veidai

Lai­mo­nas Juo­zė­nas, I k. Ma­nau, kad ma­no pa­šau­ki­mo is­to­ri­ja la­bai pa­pras­ta. Ne­bu­vo ten tie­sio­gi­nių Die­vo ap­si­reiš­ki­mų. Tie­siog gy­ve­ni­me Vieš­pats vei­kė per žmo­nes ir įvy­kius. Be abe­jo, daug įta­kos pa­šau­ki­mui tu­rė­jo mo­čiu­tė, ku­rios dė­ka vai­kys­tė­je bu­vau auk­lė­ja­mas ka­ta­li­kiš­kai. La­bai daug da­vė ir dar so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je vy­kęs Baž­ny­čios per­se­kio­ji­mas. Ti­kin­čių­jų Tei­sėms Gin­ti Ka­ta­li­kų Ko­mi­te­tas įkvė­pė aukš­tes­niems ir su­dė­tin­ges­niems tiks­lams. Siek­ti ku­ni­gys­tės ma­ne ra­gi­no ir ska­ti­no ne vie­nas su­tik­tas žmo­gus. Ta­čiau per­ženg­ti se­mi­na­ri­jos slenks­tį nu­spren­džiau vi­sai ne­se­niai – jau per­žen­gęs gy­ve­ni­mo ke­tu­rias­de­šimt­me­tį. Ma­nau, jog tik vie­nas Die­vas ži­no, kaip sek­sis man žings­niuo­ti ke­liu link ku­ni­gys­tės. Ti­kiu, jog tas ke­lias tei­sin­gas ir Vieš­pats juo ma­ne ves.

Rai­mun­das Žum­ba­kys, I k. Gi­miau tra­di­ci­nė­je šei­mo­je. Kart­kar­tė­mis nu­ei­da­vo­me į baž­ny­čią, ta­čiau  apie Die­vą, Baž­ny­čios gy­ve­ni­mą ne­kal­bė­da­vo­me. Tad ir san­ty­kio su Die­vu vai­kys­tė­je ne­tu­rė­jau. Mo­kyk­lo­je bu­vau ga­na už­da­ras, ne­tu­rė­jau daug drau­gų ir dėl to kom­plek­suo­da­vau. Tie­siog ieš­ko­jau au­to­ri­te­to, ku­ris ves­tų per gy­ve­ni­mą. Tam pa­si­tar­na­vo vie­ną va­sa­rą tė­vų iš­rū­pin­tas ke­lia­la­pis į vie­ną krikš­čio­niš­ką sto­vyk­lą. Ga­li­ma sa­ky­ti, jog ten ir at­ra­dau Die­vą. Pra­dė­jau daž­niau mels­tis,lan­ky­ti baž­ny­čią. Min­tis apie ku­ni­gys­tę at­ėjo ga­na ne­ti­kė­tai – mel­džian­tis Ro­ži­nį. Tai bu­vo švel­nus, ta­čiau man nau­jas ir ne­įpras­tas kvie­ti­mas! Gal­vo­jau, kaip tai at­ro­dys, nes ma­no šei­mo­je nie­kas apie ku­ni­gus net ne­kal­bė­jo. To­dėl ban­džiau de­rė­tis su Die­vu. Il­gai­niui troš­ki­mas pra­ver­ti se­mi­na­ri­jos du­ris stip­rė­jo. Šia sa­vo pa­slap­ti­mi ne­drį­sau su nie­kuo pa­si­da­lin­ti. Ta­čiau nuo­lat drą­si­no tai, jog dau­ge­lis iš ma­no su­tik­tų pa­ša­li­nių žmo­nių sa­ky­da­vo, jog bū­čiau ge­ras ku­ni­gas. Ži­no­ma, pa­sa­ky­ti tė­vams apie ap­si­spren­di­mą sto­ti į se­mi­na­ri­ją bu­vo ne­leng­va. Ne­ga­liu tiks­lai at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­dėl ren­kuo­si ku­ni­gys­tę. Tie­siog no­riu pa­dė­ti žmo­nėms. Juk ku­ni­gas vi­sų pir­ma - žmo­gus ki­tiems.

Ka­ro­lis Vals­kis, I k. Kas yra ku­ni­gys­tė? Man at­ro­do, rei­kia daug lai­ko, kad tai su­vok­tum. Tai la­bai kil­nus pa­šau­ki­mas. Neš­ti Kris­tų į šian­die­ni­nę vi­suo­me­nę yra la­bai su­dė­tin­ga. Kas ma­ne pa­ska­ti­no at­ei­ti į se­mi­na­ri­ją? Bu­vau gal ko­kių 4- 5  me­tu­kų, kai mi­rė tė­tis. At­si­me­nu Mi­šias. Jau ta­da su­si­do­mė­jau li­tur­gi­ja: kaip įdo­miai čia vis­kas vyks­ta. Nuo ta­da pro­se­ne­lės pra­šy­da­vau nu­si­ves­ti ma­ne į baž­ny­čią. Vė­liau pats pra­dė­jau sa­va­ran­kiš­kai ei­ti į baž­ny­čią, įsi­trau­kiau į at­ei­ti­nin­kų veik­lą, pra­dė­jau pa­tar­nau­ti Mi­šioms. Pri­si­me­nu pa­ra­pi­jos kle­bo­no žo­džius, kad „iš jo bus ge­ras ku­ni­gas“. Šir­dy to ir no­rė­jau. Še­šio­li­kos me­tų įsto­jau į Tel­šių vys­ku­pi­jos li­cė­jų, vė­liau bai­giau pa­ren­gia­mą­jį kur­są Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je. Nuo šių moks­lo me­tų mo­kau­si Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je.

Vy­gan­tas Kruo­pis, I k. Gi­miau ir už­au­gau Bir­žuo­se. Čia pra­si­dė­jo ma­no ry­šys su Baž­ny­čia. Vie­na­me mo­kyk­los ka­lė­di­nia­me spek­tak­ly­je su­vai­di­nau šven­tą­jį Juo­za­pą. Ti­ky­bos mo­ky­to­ja la­bai gy­rė ma­ne ir pa­kvie­tė pri­si­jung­ti prie pa­ra­pi­jo­je vei­kian­čios jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos „Sva­jo­nių Baž­ny­čia“. Pri­si­jun­giau. Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo. Tie­siog at­ra­dau Die­vą. Daug įta­kos tu­rė­jo pa­pras­tas bu­vi­mas ti­kin­čių­jų tar­pe. Sa­va­no­ria­vau Pa­ne­vė­žio vys­ku­pi­jos jau­ni­mo cen­tro or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se. La­bai di­de­lę įta­ką tu­rė­jo Ti­be­ria­dos ben­druo­me­nė (Bal­triš­kių km.), kur prak­tiš­kai nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų pra­leis­da­vau kiek­vie­nas atos­to­gas, kiek­vie­ną lais­va­lai­kio aki­mir­ką. Bai­giant vi­du­ri­nę mo­kyk­lą kaip ir tu­rė­jau to­kią min­tį apie ku­ni­gys­tę. Ta­čiau vie­nas žmo­gus pa­siū­lė sto­ri į Vil­nių, kur ir pats stu­di­ja­vo. Pa­ra­šiau pra­šy­mą stu­di­juo­ti is­to­ri­ją Vil­niu­je, o ko­kioj­šeš­toj vie­toj - fi­lo­so­fi­ją Šiau­liuo­se. Te­ko stu­di­juo­ti Šiau­liuo­se... Čia ne­ap­si­ri­bo­jau stu­di­jo­mis. Tre­jus me­tus dir­bau Šiau­lių vys­ku­pi­jos jau­ni­mo cen­tre, bu­vau Šiau­lių vys­ku­pi­jos at­ei­ti­nin­kų veik­los ko­or­di­na­to­riu­mi. Ten tie­siog au­gau, kol bai­gęs ba­ka­lau­ro stu­di­jas, pra­vė­riau Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos du­ris.

Rai­mun­das Šnapš­tys, I k. Esu iš Pa­kruo­jo. Tu­riu bro­lį ir se­se­rį. Baž­ny­čio­je ne­su nau­jo­kas – jau nuo ko­kios tre­čios kla­sės pa­tar­na­vau Mi­šio­se. Ma­no gim­to­ji pa­ra­pi­ja, ma­nau, tu­rė­jo di­de­lę reikš­mę pa­si­rin­ki­mui. Pri­si­me­nu, kaip de­vin­to­je kla­sė­je be­si­mo­kant pa­ra­pi­jos kle­bo­nas pa­klau­sė: „Rai­mun­dai, gal sto­si į se­mi­na­ri­ją?“ Aiš­ku, ta­da aš at­sa­kiau, kad ne­no­riu, ne­rei­kia man to. Tuo­met la­bai do­mė­jau­si spor­tu. Ma­niau bai­gęs moks­lus sto­ti į Kū­no kul­tū­ros aka­de­mi­ją. Ta­čiau taip ne­įvy­ko. Mo­kiau­si Uk­mer­gė­je, pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je. Kar­tą ben­dra­bu­čio val­dy­to­ja ma­nęs pa­klau­sė, ką veik­siu bai­gęs mo­kyk­lą. Ta­da spon­ta­niš­kai at­sa­kiau, jog sto­siu į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Taip ir įvy­ko. Ta­čiau, ga­liu pri­si­pa­žin­ti, jog ma­no ap­si­spren­di­mas pra­ver­ti se­mi­na­ri­jos du­ris pra­džio­je bu­vo kiek pa­vir­šu­ti­niš­kas. Džiau­giuo­si, kad šian­dien esu stip­rus. Ži­nau, kad Die­vas ma­ne my­li ir ve­da, nes Jis yra mei­lė.

Me­dū­nas Ba­lan­dis, I k. Kas ma­ne pa­ska­ti­no pra­ver­ti se­mi­na­ri­jos du­ris?  Aš baž­ny­čio­je vie­naip ar ki­taip jau nuo ma­žens. Pa­tar­na­vau Mi­šioms. La­bai di­de­lė šei­mos įta­ka. Šian­dien esu čia, nes ma­nau, jog Die­vas taip ve­da – to­kia Jo va­lia, toks ir ma­no troš­ki­mas. Ku­ni­gys­tės ke­lią ren­kuo­si lais­vai ir at­sa­kin­gai. Be abe­jo, ne­ži­nau, kaip sek­sis, bet su  Die­vo pa­gal­ba ir Ma­ri­jos glo­ba vi­sos kliū­tys bus vie­naip ar ki­taip nu­ga­lė­tos. Svar­biau­sia – pa­si­ti­kė­ti.

Dai­nius Kau­nie­tis, IV k. Ma­nau, kad kiek­vie­nas žmo­gus Die­vo kvie­ti­mą iš­girs­ta as­me­niš­kai. Ir ma­no at­sa­kas į pa­šau­ki­mą – na­tū­ra­lus. Jei pa­žvelg­čiau at­gal – tai kaip ke­lio­nė. At­ro­do, trum­pam stab­te­li, ap­si­dai­rai. Yra daug ke­lių, ta­čiau svar­bu pa­si­rink­ti tik­rą­jį, sa­vą. Ei­da­mas šiuo ke­liu, jau­čiu, kad pa­šau­ki­mas- tai Die­vo mei­lės blyks­nis man ir vi­siems, ku­riuos su­ti­kau ir su­tik­siu gy­ve­ni­mo ke­ly. Kai pa­gal­vo­ju, at­ro­do, kad vi­sa­da bu­vau tuo, kuo esu – nuo­lat ieš­kan­čiu ir be­si­sten­gian­čiu at­si­liep­ti...

To­mas Sval­bo­nas, Ik. Ku­rį lai­ką su Die­vu mums bu­vo ne pa­ke­liui.  Pa­ju­tau, jog Jis ei­na link ma­nęs. O at­ėjo per mu­zi­ką. Pa­me­nu, ko­kio­se še­šio­se baž­ny­čio­se gie­do­jau tą pa­čią lo­ty­niš­ką psal­mę. Tai dau­giau bu­vo skir­ta Die­vo pa­ieš­koms. Gie­dant gri­ga­liš­ką cho­ra­lą, pa­ju­tau aiš­kų Die­vo ve­di­mą ir ry­žau­si siek­ti ku­ni­gys­tės.

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)