PAMĄSTYMAS JUBILIEJUI ARTĖJANT

staselis.jpg

 Mintimis apie artėjantį Kauno kunigų seminarijos 150 metų jubiliejų dalinasi trečiojo kurso klierikas Stasys Blinstrubis. Mintys užrašytos ruošiantis homiletikos praktikai.

Sakoma, kad praeitis yra ateities mokytoja, tad ko mes galime pasisemti šiandieną iš turtingo šios Seminarijos istorijos lobyno? Kartą minioms Jėzus prieš ragindamas atsiversti griežtai pasakė:“ veidmainiai! Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl gi neišsiaiškinate šio laiko prasmės? Kodėl gi patys nenusprendžiate, kas teisu“( Lk 12, 56- 57)? Juk iš tiesų ir mums kaip šio laikmečio seminaristams, ar kokį pašaukimą mes beturėtume, tai aktualu. Mes meldžiamės, studijuojame ar dirbame, atliekame daugybę įvairios veiklos, tačiau juk ne kasdien savęs paklausiame - ką aš asmeniškai galiu padaryti geriau didesnei Dievo ir Bažnyčios garbei? Juk ši seminarija per tą netrumpą laiko tarpsnį yra patyrusi daugybę išbandymų, tokių, kokius mums net sunku įsivaizduoti. Buvo susidurta su carine priespauda, nacių okupacija ir baisiais sovietų persekiojimais. Teko kęsti badą, nuolatinę baimę dėl dabarties, nežinią dėl ateities, o kai kuriems ir kančias kalėjimuose bei tremtyje.

O dabar, kada mes žvelgiame į mūsų Seminarijos sutvarkytą ir sočią buitį, išpuoselėtą aplinką, galime tik atsidūsėti ir pripažinti, kad esti pavojus nuvertinti tai, ką mums duoda Viešpats šiame laikmetyje. Tad nejučia susimąstau, ar tikrai jaučiu atsakomybę už tai, ką kasdien atlieku? Juk žmonės, tiek tikintieji, tiek netikintieji (nors juk mes visi kažkuo tikime), žiūri į mus kitokiu žvilgsniu. Žiūri ne tik kaip į potencialius kunigus, bet ir kaip į tuos, kurie jau dabar privalo pasižymėti reikiamomis tiek maldingumo, tiek intelektualinėmis, tiek apaštalinėmis savybėmis. O juk ir platesniu spektru žvelgiant, nūdienos krikščioniui dažnai pelnytai priekaištaujama dėl tikėjimo „drungnumo“, kartu ir principingumo bei pastangų gyventi pagal Dievo valią trūkumo.

Žmonių reikalavimai dideli, tačiau Dievo,- nepalyginamai didesni. Žmogui kartais užtenka išorės, bet Dievui- niekada. Vienas iš Senojo Testamento pranašų giliai nusako šią tiesą: „Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, - žmogus mato, kas akimis matoma, o Dievas žiūri į širdį“( 1 Sam 16, 7).  Kristus dar išplėtoja šią mintį, akcentuodamas, jog būtent iš žmogaus širdies kyla ne tik tai, kas gera bet ir visi pikti sumanymai, ydos ir nuodėmės ( Mk 7, 21- 23). O mūsų širdies karalystės menė niekada nebūna tuščia. Jei neatveriame jos visos mūsų širdžių Tyrėjui, tada deja atveriame didžiajam priešui t. y. šėtonui. Ši drama, vykstanti mumyse, kad ir nejučia, persikelia ir į mūsų aplinką.

Turbūt pritartumėte minčiai, kad dovanoti širdį Viešpačiui, - tai reiškia kartu ir apiplėšti save, nes mūsų norai, mūsų geismai ir siekimai dažnai linkę imti viršų. Ir jei tai leidžiame, pajuntame, jog tas, kuriam atidarome duris buveinės, priklausančios Jėzui, iš tikro ateina kaip plėšikas ir vagis. Ir pavagia tai, ką turime brangiausia ir ką esame raginami nešti kitiems: tikrąją meilę, ramybę, džiaugsmą... Nešti Viešpatį, kuris turi atsispindėti mūsų veiduose. O kad ir kokie dideli reikalavimai mums iškelti, kad ir kiek būtume gavę dovanai, belieka pripažinti, jog esame per silpni įvykdyti tai patys. Tai įmanoma tik su kitų pagalba. Ir kas mums galėtų būti itin stipria pagalba toli ieškoti nereikia. Tai kažkada buvę tokie pat silpni kaip ir mes žmonės, bet Dievo malonės remiami pasiekę tai, kam ir mes esame kviečiami: į vis glaudesnį santykį su Kristumi. Į keletą iš jų atvaizdų mes kasdieną seminarijos Švč. Trejybės bažnyčioje besimelsdami žvelgiame. Tai šv. Tomas Akvinietis ir šv. Kazimieras. O jų statulos puošia mūsų šią bažnyčią tikrai neatsitiktinai.

Didysis Bažnyčios teologas šv. Tomas mums leidžia nepamiršti, kad ne tik tikėjimas, bet ir protas yra Dievo dovanos. Dar viduramžiais sutaikęs krikščionybę ir filosofiją, Tomas kviečia ir mus savyje sutaikyti dvasią ir protą, bei reikiamai skirti laiko abiems. Juk kalbant su šių laikų išsilavinusiais žmonėmis nepakanka tik pamaldžių frazių, bet būtina turėti kuo platesnį mokslinį žvilgsnį ne tik teologiniais, bet šių dienų pasauliui aktualiais klausimais. Bet ne vien tik uolaus gilinimosi į žinių pasaulį turime pasimokyti iš šio šventojo.

Knygos niekada Tomo gyvenime neužgožė žmonių, todėl jis pagarsėjo ne tik kaip puikus teologas, bet ir kaip sugebantis sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai. Taip pat jis buvo labai kuklus. Kažkada jis pasakė, kad visa tai, ką jis parašė tėra tik šiaudų šūsnis, ir kad rašė jis ne dėl to, jog pasididžiuotų savimi, bet kad be galo troško Dievo. Jo gyvenimo esmę atskleidžia vienas jo biografų pateiktas faktas. Kartą besimeldžiant prieš Nukryžiuotąjį Neapolio koplyčioje zakristijonas nugirdęs tokį pokalbį: Tomas susijaudinęs klausė ar tai, ką jis parašė apie didžiuosius slėpinius yra teisinga. Ir Nukryžiuotasis atsiliepė: „Gerai apie mane kalbėjai, Tomai. Kokio atlygio nori?“ O Tomas atsakė: Nieko kita tik Tavęs, Viešpatie..

Na o kitas šventasis, kurį paminėjau – Šv. Kazimieras, yra kitokia asmenybė, tačiau nemažiau aktuali mūsų tautai, ypatingai visų kartų klierikams ir kunigams. Jo tyrumas, pamaldumas, tyli, bet karšta meilė Kristui mums turėtų būti kaip gaivaus vandens gurkšnis kai degina pagundų ugnis.

Bet labai noriu priminti dar vieną šventąjį, kurio gimimą Dangui minime spalio mėnesio 4 d. Tai šv. Pranciškus. Apie šį linksmąjį Dievo vyrą tikrai manau kiekvienas esame nemažai girdėję. Jis turėjo daug žavinčių savybių, tačiau norėčiau išskirt neturto, paprastumo bei begalinio rūpesčio Bažnyčia dorybes.

Pranciškus nuogas stojęs prieš tėvą, norėjusį padaryti jį turtingu pirkliu ir visiškai išsilaisvinęs nuo bet kokios priklausomybės turtui, niekuo kitu nesirūpino tik savo ir kitų Išganymu. Mes, žinoma, neprivalome daryti tokių radikalių sprendimų, tačiau privalome žinoti, kokie pavojai slypi materialinių dalykų pervertinime.  Vienas iš didžiausių pavojų godumas, bei didelis rūpestis savuoju gerbūviu, kurio „dėka“ nukenčia tikroji mūsų misija. Šalia žengia ir žemiškos garbės troškimas, ko Pranciškus ypatingai bijojo. Kada ordinas sparčiai gausėjo, iki paskutinio atodūsio jis nerimavo, kad kas nepradėtų jį garbinti ir sekti juo, o ne Viešpačiu. 

Tad būtent ir pasirinkau šiuos šventuosius, nes neradau šventųjų, tarp kurių asmenybių kontrastas būtų toks didelis. Tomas - ypatingo intelekto žmogus, negalėjęs be nuolatinio skaitymo.  Pranciškus - žiūrintis įtariai į knygas ir žmones, skiriančius visas jėgas intelekto ugdymui. Tame jis įžvelgė puikybės pavojų. Tomas visada romus ir susimąstęs, tuo tarpu Pranciškus emocingas ir spontaniškas, jį aplinkiniai net vadino pamišėliu. Tačiau tarp jų buvo vienas bendras dalykas - jie abu buvo be galo įsimylėję Dievą.

Mums, klierikams, tai nuostabūs Dievo meilės pavyzdžiai, kada Viešpats pašaukia tokius skirtingus žmones. Ir mes juk visi skirtingi, su savo gyvenimiškomis patirtimis, žmogiškomis savybėmis, charakteriu, gabumais, pomėgiais, manau net su skirtinga kunigystės vizija ir veiklos prioritetais, bet kaip ir minėti Dievo vyrai, šaukiami vykdyti Dievo valią, patys tapdami laimingi ir vesdami į amžinąją laimę kitus žmones.

Galėčiau visus mus pavadinti tarytum vienu organizmu, kuris darniai veikia tada, kai kiekviena kūno dalis tinkamai funkcionuoja. Vieni labiau esame širdis, kiti galva, dar kiti rankos, tačiau kaip kiekvienas turime rūpintis pamaldumo, intelektualinio ugdymo ir veiklos harmonija savyje, taip esame kviečiami priimti vienas kitą. Ir jau dabar savojoje kasdienybėje, dovanodami atvirą širdį vienas kitam, per tuos mažus dalykus, prašykime malonės vis labiau tapti viena darnia Kristaus mistinio kūno dalimi.

Tad priimkime asmeniškai jau įžangoje minėtą Jėzaus raginamąjį klausimą: „kodėl gi patys nenusprendžiate, kas teisu?“ ( Lk 12, 57) Juk turime visus reikiamus kriterijus, kuriais galime vadovautis, kad apsispręstume kasdien vis iš naujo už tiesą, kantrybę, pasiaukojimą. Ir melskime malonės, kad vykdydami Dievo valią savo gyvenimuose ir nešdami prie Viešpaties kojų savo mylimus žmones, nepamiršdami ir visų kartų šios seminarijos auklėtinių bei vadovų, geradarių ir  seminarijos Švč. Trejybės bažnyčios lankytojų, galėtume kaip dykumos tėvas Antanas sakyti: „Aš Dievo nebijau, bet myliu“. „Meilė išveja baimę“( 1 Jn 4, 18).

III kurso klierikas Stasys Blinstrubis

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)