Panašumo kontūrai šiandienoje

biblija_ir_suoliukas.jpgDaug kalbama apie žmogų. Manau, jog nebūtų civilizacijos, jei žemės kelių ir takelių nebūtų pasiekusi žmogaus pėda. Juk visa sukurta ir atiduota žmogui. Patikėti be galo dideli dalykai: ieškoti ir atrasti, sodinti ir auginti, tvarkyti ir valdyti. Vienas didžiausių visų laikų iššūkių, į kurį

Kūrėjas yra pakvietęs žmogų – mylėti. Mylėti nesibaiminant, neveidmainiaujant, nesislepiant po figos lapu. Be abejo, link to ir krypsta žmogaus širdis. Tačiau čia taip pat slypi daug slidžių dalykų. Mylėti – nereiškia atstumti. Mylėti – neignoruoti kiekvieno žmogaus orumo, didžios prigimties.

Dažnai mūsų meilės apsiriboja tik pačiu pirminiu elementu. Žavimės, grožimės, tačiau nematome. Kalbu gana filosofiškai. Norisi išvesti paralelę tarp grožio ir meilės. Nenorėčiau viso to sutapatinti, suplakti į viena. Šiandien kreipiu dėmesį į tai, kad mūsų visuomenėje vis dar yra atstumtų, nuvertintų, nemylimų žmonių, pasmerktų savo gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų, susirinkti iš kruopelyčių, pamestų prie prekybos centrų ar bažnyčių.

Ką gi, Kalėdos, pasakų metas, baigėsi, beliko gyvenimas. Taip, tai tiesa. Beje, gyvenimas ir skatina mąstyti. Apie tai, kad kiekvienas žmogus sukurtas pagal paties Dievo paveikslą ir panašumą. Šiandien tai įžiūrėti sunku. Galbūt todėl, kad paliegęs geležinkelio stoties smuikininkas vėl eilinį kartą liko laukti naujos vilties. Vilties šalia akmens kietumo ir grindinio šilumos. Gal ir todėl, kad paveikslo kontūrus vis labiau užgožia antraeiliai dalykai. Vienas svarbiausių – tas, kad žmogaus kontūrus formuoja ir išbaigia gyvenimas: kančia, skausmas, laukimas. Būtent tai savo kryžiaus medyje įprasmino pats Dievas, pasirinkdamas žmogaus gyvenimą ir per kančią atskleisdamas esmę. Todėl sakoma, kad žmogus yra Kūrėjo paveikslas tiek, kiek yra panašus į Kristų. Išganytoją, kuris atėjo į pasaulį tam, kad pasaulis būtų išgelbėtas. Ir nuo čia kiekvienas žmogus turi stebuklo gyslelę. Tiek, kiek pažįstame Kristų, tiek esame pasaulio kūrėjai, gelbėtojai. Kiekvienas nešiojamės Kūrėjo dalelę. Net jei ji ir užgožta, nematoma. Laiško Diognetui autorius rašo, kad Dievas žmogui sukūrė pasaulį, pajungdamas visa, dovanodamas protą, mąstymą. Jis kiekvienam mūsų davė neįkainojamą dovaną akis pakelti aukštyn. „Juos padarė pagal savo paveikslą, jiems siuntė savo Viengimį Sūnų, jiems pažadėjo dangaus karalystę – ją duos ir tiems, kurie myli".

Į šią tikrovę veda pažinimas. Čia ir slypi didžiulė sekimo Dievu paslaptis. Žmogus pamiršta jame esančią tikrosios gyvybės dalelę tada, kai nemyli. Kaip atsikratyti nemeilės, ko gero, neatsakysiu. Minutę seks minutė. Vietoj pavargusio keleivio stoties perone atsisėda kitas. Tik pilki veidai vėl ir vėl kalbės apie sukimąsi vietoje. Lyg užstrigusi gerklėje smuiko melodija, lyg nutrūkusi vilties styga, vejantis paskutinį gerumo vagoną.

Kur aš esu kviečiamas eiti? Pirmiausia ten, kur nebijoma dalytis, ten, kur Kristuje mūsų naštos tampa lengvos. Ten, kur nėra pamėgdžiojimo. Juk, kaip sako Laiško Diognetui autorius, „kas prisiima artimo naštą, su žemesniu dalijasi tuo, kas jį viršija, duoda stokojančiam, ką pats turi gavęs iš Dievo, tas tampa gaunančiųjų dievu – tikruoju žmogumi, amžinosios esybės dalininku".

Ir nežinau kaip, bet jaučiu, kai pasilenkiu ties gyvenimo purvu, bandau jame matyti kančios

ir vilties kontūrus, aš paprastai prisiliečiu prie Gyvybės, kurios žinia spindi Gerojoje Kryžiaus naujienoje. Kai lenkiuosi – prie manęs lenkiasi Jis. Nėra nieko nuostabiau, kaip kalbėtis akis į akį...

Klier. Nerijus Pipiras, III k. 

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)