PASAULIS UŽ GROTŲ: NUTEISTŲJŲ LANKYMAS

sigitas_kal.jpg

Visą pavasario semestrą du Kauno kunigų seminarijos klierikai lankė nuteistuosius Pravieniškių pataisos namuose. Klierikas Sigitas Jurkštas dalinasi savo patyrimais ir įžvalgomis.

  Anksčiau tik buvome girdėję iš draugų ir smalsiai klausydavomės pasakojimų, kas vyksta už kalėjimo sienų. Šiemet netikėtai su klieriku Laimonu buvome išsiųsti kartu su evangelizacine komanda padėti vesti Alfa kursą nuteistiesiems Praveniškių pataisos namuose. Šią iniciatyvą organizavo Lietuvos Carito projekto „Nuteistųjų globa ir reintegracija“ darbuotojai. Patekęs į zoną už grotų turėjau dvejopą įspūdį: sutikau vienų nuteistųjų veriančius piktus žvilgsnius, kitų – neapsimestinį nuoširdumą ir nuolankumą. Norinčių lankyti Alfa kursą iš dviejų būrių, kuriems buvo pasiūlyta, susirinkdavo daugiau nei 40. Koplyčia visuomet būdavo pilna.

 Kodėl nuteistieji ateina į Alfa kursą

 Per pertraukėles ar grupelėse klausdavome, kodėl jie ateina į Alfa kursą. Dauguma sakė, kad pataisos namuose visiškai neturi, ką veikti, kiti norėjo pasižiūrėti į kartu atvykusias merginas, kiti vaikystėje buvo pakrikštyti, šiek tiek susipažinę su Bažnyčia ir dabar, patekę į sunkią padėtį, norėjo savo tikėjimą pagilinti. Dar kiti teigė, jog nei tiki, nei netiki. Kai kurie tikisi, kad Alfa kurso perėjimas ir diplomas padės jiems greičiau išeiti į laisvę – tai pats didžiausias jų visų troškimas.

Buvo gera iš vieno nuteistojo išgirsti, kad jis gyvena nuo ketvirtadienio iki ketvirtadienio (kai atvažiuojame pas juos į svečius).

Kai vesdavome mokymus ir liudijimus, dalyviai būdavo labai ramūs, klausydavo, niekada nesišaipydavo, nors ir daug iniciatyvų nerodė. Retai, ypač iš pradžių, prieidavo pasikalbėti patys, bet mielai kalbėdavo, kai juos užkalbindavome. Mažose grupelėse taip pat daugelis būdavo nelinkę atsiverti, kalbėti, nors ir buvo geranoriški. Gal tiesiog jiems stigo pasitikėjimo vieniems kitais.

 Pataisos namų kastos ir „paniatkės“

 Situacija pataisos namuose, kurią pamatėme, yra išties prasta: nuteistieji beveik neturi užsiėmimų, neskaitant keleto kursų. Dauguma nori dirbti, bet darbo nėra. Norintiems užimtumo pasiūlo valyti aplinką, kas, pagal jų „paniatkes“ (nerašytas taisykles) nustumtų juos į žemiausiąją kastą - „gaidžius“. Viena socialinė darbuotoja dirba su keliais šimtais nuteistųjų, tad su ja ar psichologe pasikalbėti nuteistiesiems išeina retai. Be Alfa kurso ir kitų krikščioniškų konfesijų atstovų apsilankymo praktiškai daugiau jokių renginių nevyksta. Ir pasidaro aišku, kad tai ne pavienių žmonių problemos ar nesugebėjimas dirbti, tačiau visos sistemos suformuotos problemos, kurios tarsi nepastebimos.

Kartą teko galimybė mums, savanoriams, kartu su jais valgyti valgykloje. Šalia eilėje prie maisto stovėję nuteistieji draugiškai perspėdavo: neimk padėklo iš antros eilės, neimk duonos iš žemesnio indo – tai „gaidžiams“. Jei „normalus“ nuteistasis netyčia padarytų tokią klaidą, arba jei pakeltų nuo žemės nukritusį šaukštą ar duonos riekę, arba paspaustų ranką vadinamam „gaidžiu“, pats taptų šios žemiausios kastos nariu. Tie „nuskriaustieji“ valgo prie atskirų stalų, jų padėklai sužymėti, jie negali dalyvauti bendruose renginiuose nei bendrauti su kitais nuteistaisiais visam įkalinimo laikui, negrįžtamai, tarsi kokie raupsuotieji. Ir visa tai už tokias smulkmenas... Kartą, pasakojo, buvo vienas užsienietis, kuris ne nuo savo stalo paėmė ir suvalgė sriubos lėkštę. Už tai kiti jį užsipuolė ir mušė, o jis po patirto šoko mirė...

Visgi daugiausia kenčia jauniausieji, vyresnio amžiaus nuteistuosius engia mažiau. Nuteistieji miega po 20 – 30 žmonių vienoje patalpoje. Kiekvienoje grupėje yra jų lyderis, kuris prižiūri tvarką. Kartą už kažkokį nusižengimą vienas nuteistasis pasakojo gavęs bausmę visą mėnesį būti lauke, nesvarbu, ar lietus lyja, ar saulė kaitina, su teise grįžti tik vakare miegui. Rūkantieji turi užsimokėti už pragyvenimą, sporto salę, gali bet ką pirkti ir parduoti už cigaretes -  tai kalėjimo valiuta. Gali jų ir pasiskolinti, tačiau pasiskolinę vieną, turi grąžinti dvi. Tokių pasakojimų prisiklausėme iš jų pačių. Jie visa tai vadina vaikų darželiu ir „durnynu“, sistema, prie kurios turi prisitaikyti, nes negali jos pakeisti. Kyla klausimas, kokį tai turi auklėjamą poveikį? Ar iš patiriamo blogio gali gimti kas nors gera? Pagrindinis jausmas, kylantis dėl šios situacijos, man yra nusižengimo ir bausmės neatitikimas, ypač pačioje nuteistųjų susikurtoje „kastų“ sistemoje. Visa tai galima pavadinti dviem žodžiais: negailestingumu ir neteisingumu. Mes dažnai būname greiti nuteisti, tačiau turbūt nė nenutuokiame, į kokią situaciją šiuos žmones pasiunčiame. Šios grotos slepia daug nebylių ir skaudžių istorijų...

  Kelias į kalėjimą – alkoholis

 Mūsų lankytame skyriuje yra nuteistieji už nesunkius nusikaltimus, gavę maždaug vienerių – ketverių metų bausmę. Daugelis iš jų liudijo, kad kelias į nusikaltimą buvo alkoholis. Mat išgėrę alkoholio žmonės tampa jautriau reaguojantys ir sunkiau susivaldantys, tad kiekvienas nereikalingas žodis gali iššaukti agresiją. „Blaivus niekada nebūčiau to padaręs,“ - teigė ne vienas. Keista, kad Lietuvoje į alkoholio problemą žvelgiama pernelyg liberaliai: jo akcizai labai maži, reklama menkai ribojama. Tai, kad alkoholio vartojimas veda į kriminalinį elgesį yra moksliniais tyrimais įrodytas faktas. Jungtinių Valstijų Teisingumo departamento duomenimis, 40% visų smurtinių nusikaltimų bei išprievartavimų vienas pagrindinių skatinančių veiksnių buvo alkoholis[1]. Tik vagysčių atveju alkoholis turėdavo mažiau įtakos. Tačiau jis buvo net 69% smurto nuo artimų ir pažįstamų asmenų (pvz., sutuoktinio ar sugyventinio) atvejų priežastis. Alkoholis labiausiai pažeidžia šeimas: 70% su alkoholiu susijusių smurtinių nusikaltimų įvyko vakarais namuose, 20% iš šių atvejų buvo naudoti ginklai. Taigi reikėtų kaltinti ne tik tuos kalinius, kurie neturėjo saiko vartodami alkoholį ir padarė nusikaltimą, bet ir valstybės liberalią bei nuolaidžiaujančią politiką alkoholio atžvilgiu. Jei būtų griežtesnė, ji galėtų apsaugoti šeimas nuo alkoholio sukeliamų nelaimių, tačiau to nedaro...

 Ar verta daryti gera nuteistiesiems?

 Dievas turbūt yra vienintelis, galintis pakeisti šių vyrų, padariusių nusikaltimą, gyvenimą, įkvėpti noro ir jėgų doram elgesiui. Tad Alfa kursas kalėjime, man atrodo, yra labai prasmingas. Po Šventosios Dvasios dienos, kuri visuomet numatyta Alfa kursuose, kuomet pasiūloma asmeniškai melstis už kiekvieną, prašant jam Šventosios Dvasios nužengimo, mes, savanoriai, ir patys nuteistieji pastebėjome pasikeitimą jų gyvenime. Juose atsirado daugiau džiaugsmo, jie ėmė giliau tikėti į Dievą, pradėjo melstis, skaityti Šventąjį Raštą. Tad jeigu jau mes pastebime, kad Dievas juos keičia, tai kiek daug Jis nuveikia juose mums nematant ir nežinant! Be to, džiugu buvo išgirsti iš jų, kaip jiems svarbu, kad su jais elgiamasi kaip su žmonėmis ir kad jiems skiriama tiek laiko.

Didįjį ketvirtadienį netgi vyskupas Kęstutis Kėvalas aplankė juos, aukojo šv. Mišias ir, sekdamas Jėzaus nusižeminimo pavyzdžiu Paskutinės vakarienės metu, nuplovė jiems kojas. Vyskupas kalbėjo nuteistiesiems, kad labai svarbu sugebėti vieni kitiems daryti gerus darbus, sugebėti sustoti smurto rate ir pirmam parodžius nuolankumą daryti kitam gera.

 Dabar pradedu suprasti Mato evangelijos palyginime apie paskutinį teismą Dievo įvertintą kalinių aplankymą, net Jėzaus susitapatinimą su šiais vienais iš „mažiausiųjų brolių“...

 Ar bausmių griežtinimas – geriausia išeitis?

 Anksčiau man atrodė, kad pati griežta bausmė jau yra geras darbas, nes saugo visuomenę nuo blogio. Visgi tyrimai atskleidžia, kad nuteistieji įkalinime dar labiau desocializuojasi. Iš jų pasakojimų ir mes patys įsitikinome, kad pataisos namuose tikrai neišmokstama žmoniškumo. Nebent kas pats patyręs kančią ima užjausti ir kitą, panašiai kenčiantį. Jie iš tikrųjų yra labai vieniši žmonės, dažnai jaučiantys nuoskaudą dėl pernelyg griežtų bausmių. Ir tai ne be pagrindo. Nauji tyrimai atskleidžia, kad nors nusikalstamumas Lietuvoje mažesnis, negu Vakarų šalyse, tačiau nuteistųjų pas mus yra daugiau. Taip yra dėl keleto priežasčių. Visų pirma mūsų visuomenėje paplitę daug tikrovės neatitinkančių stereotipų apie nuteistuosius: neva jie iš prigimties tokie; jie visi pavojingi, linkę kartoti nusikaltimus; kad jie nenori integruotis ir nenori dirbti; kad patys kalti; kad griežtos bausmės atgraso nuo nusikaltimų. Dėl tokio visuomenėje paplitusio požiūrio ir teismai, ir politikai vengia gailestingesnių sprendimų, bijodami neigiamos visuomenės reakcijos ir nepopuliarumo. Jie kaip tik griežtina bausmes, daugina įstatymo projektų, kuriuose siūloma įkalinti net už smulkiausius nusižengimus. Kita pataisos namų pilnėjimo priežastis – praėjusi ekonominė krizė. Paprastai krizių metu žmonės ima ieškoti „atpirkimo ožių“ ir taikyti griežtesnes bausmes. Pavyzdžiui, prieš metus laisvės atėmimo vidurkis Lietuvoje buvo net 76 mėnesiai.[2] Tačiau ir tarp pačių kalinių, kažkieno sukurtoje ir kažkieno nuolat palaikomoje vidinėje „tvarkoje“, kastų sistemoje yra daug žiaurumo, negailestingumo, atpirkimo ožių ieškojimo ir labai griežtų bausmių už visiškas smulkmenas. Galbūt egzistuoja ryšys tarp elgesio su jais ir jų elgesio vienų su kitais? Kas iš mūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia akmenį...

Taigi ši Alfa kurso pataisos namuose patirtis leido visai kitaip pažvelgti į įkalintus asmenis: pasikalbėję su jais pamatėme, kad jie nėra tokie baisūs, kaip įsivaizdavome. Tiesa, kad įkalinimas daugelį jų privertė susimąstyti apie savo gyvenimą, prisiminti Dievą ir imti Jo ieškoti. Visgi teismo skirta bausmė yra jiems didelis išbandymas ir kartu didelė pagunda, kaltintojo pagunda (hebrajiškai „satan“ - šėtonas - reiškia „kaltintojas“), kuria jis siekia nuvesti juos į neviltį arba dar didesnę agresiją. Mūsų visuomenė vieną kartą teistam asmeniui uždaro daugelį durų, nebesuteikdama antro šanso. O ką jau ir kalbėti apie septyniskart septyniasdešimt kartų pasikartojantį atleidimą... Tačiau tarp nuteistųjų sutikau tikrų dvasios vargdienių, panašių į tuos, kuriuos Jėzus vadino palaimintais.

 Kauno kunigų seminarijos klierikas Sigitas Jurkštas


[1]    https://ncadd.org/learn-about-alcohol/alcohol-and-crime/202-alcohol-and-crime

[2]    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-05-02-gintautas-sakalauskas-lietuvoje-nusikaltimu-maziau-o-kaliniu-daugiau-nei-vakaruose/117107

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)