Pasitikėjimas

Pasitikėjimas Dievu ir žmonėmis buvo svarbus prieš tūkstančius metų, aktualus ir šiandien.

Pasak pastoriaus Tomo Maršalo, parašiusio knygą, kurią drąsiai galima vadinti tarpusavio santykių vadovėliu, „pasitikėjimas būtinas visose visuomeninio gyvenimo srityse, nes tokiame pasaulyje, kur niekuo negalima pasitikėti, su niekuo nebūtų įmanoma bendrauti ir susikalbėti, mums reikia patikimos ir nuspėjamos aplinkos, kad galėtume tvarkyti savo gyvenimą protingai pasitikėdami."1 Autorius labai gražiai ir suprantamai apibrėžęs pasitikėjimo sąvoką teigia, kad „tai būsena, kada mes, siekdami kokio nors tikslo, laisva valia tampame priklausomi nuo kito asmens."(2) Pasitikėjimas – tai pasirinkimas. Žmogus jokiais būdais negali būti priverstas kuo nors pasitikėti, nes tai pilnutinai neįmanoma. Tai yra širdies nuostata, bet kartu ir rizika, nes atiduodamas ką nors į kito rankas, tu rizikuoji. Pasitikėdamas asmuo priima pažeidžiamą poziciją, nes rezultatas ir pasekmės nebepriklauso tiesiogiai nuo jo, bet yra kito asmens rankose, kurio sugebėjimais ir ištikimybe turi pasikliauti. Pasilikti šioje pasitikėjimo nulemtoje priklausomybės būsenoje yra labai sunku. Negali tikėtis, kad kažkas bus patikimas tam tikrame reikale, jeigu jis nežinos ir nesutiks su pasitikėjimo sąlygomis ir neprisiims atsakomybės jį pateisinti. Sąmoningas ir apgalvotas pasitikėjimas turi derintis su sąmoningu ir apgalvotu patikimumu. Svarbu suvokti, kodėl tai būtina. Jeigu ruošiesi kuo nors pasitikėti, tai nori, kad jis rimtai žiūrėtų į savo pareigas, būtų patikimas ir ištikimas, jei aš pats nesu patikimas, man bus labai sunku patikėti, kad kas nors kitas gali būti patikimas - pasitikėjimui iškyla pavojus. Dažnai pamirštamas tikėjimo augimo kelias yra ištikimybės auginimas. Jei skrupulingai tesėsime savo pažadus, mums bus daug lengviau tikėti, kad Dievas skrupulingai tęsi savuosius.

Pasitikėjimas žmonėmis tampriai susijęs su pasitikėjimu Dievu, o tai ir yra svarbiausia mūsų gyvenimo kelyje. Pasitikėti Dievu – tai atsisakyti vykdyti savo valią ir atsiduoti Dievo valiai. „Daugelis žmonių sako Viešpačiui: „atiduodu save be jokių išlygų", tačiau iš tiesų tai praktikuojančių yra labai mažai, t.y. tų, kurie tobulu nuolankumu priimtų visus Dieviškosios Apvaizdos siunčiamus gyvenimo įvykius: širdgėlą kaip paguodą, ligą kaip sveikatą, negarbę kaip šlovę. Atsidavimas yra puikiausias išeities iš visų beviltiškų situacijų sprendimas, nes niekada nebūsime įstumti į tokią beviltišką padėtį, kad šventu atsidavimu Viešpaties valiai, nuolankiu pažadu nebeskaudinti savo nuodėmėmis, negalėsime išlieti dieviškajai Didybei kvepalų. Kartais Dievas nori, kad sielos, pasirinkusios tarnystę Jam, pereitų pasibjaurėjimo, sausros laikotarpius, akimirkas, kai nėra jokios paguodos, nusiraminimo ir švelnumo."3 Ir šios atviros, kilnios sielos priima tai dora širdimi, susivienijusios su Dievu, atsiduodamos vien tik Jo valiai. Atsidavusios širdys nedirba nieko, tik rūpinasi būti šalia Dievo. Jų darbas – išlikti ramioms. Pačiame išbandymų įkarštyje šitoks atsidavimas – tikras žygdarbis. Pasitikėjimo pamatas – Dievo gerumas ir mūsų Viešpaties nuopelnai, kad visi būtume patikėti Dievui. Visai nebūtina tai jausti ir nereikia sustoti ties tuo – jaučiame mes tai ar ne. Apskritai, daugelis mūsų jausmų ir pasitenkinimų yra tik savanaudiškos meilės užgaidos. Be to, visai nesvarbu, kad mūsų prigimtis bodisi paklusti Dievo valiai. Aiškiai skirkime aukštesnįjį žmogaus lygį, kur gyvena tikrosios vertybės, nuo žemesniojo, kur nėra beveik nieko. Labai retai pasitaiko žmonių, kurie geba visiškai nuo savęs atitrūkti, tačiau kiekvienas pagal savo jėgas ir menkas galimybes turi to siekti. Pasitikėjimas Dievu įkvepia stiprybės ir vikrumo, o tai praradę nugrimztame į liūdesį, net jei tam nėra priežasties. Juk visa ateina iš Dievo ir visa pas jį sugrįžta: visa visata, mūsų maištai ir mažytės nuoskaudos, net klaidos, pripažintos ir ne bei vis geri darbai, skelbiantys Dievo gerumą.

Vienas kartūzų vienuolis ragina: „Negalvokite apie rytojų, kiekviena diena apsti savų rūpesčių. Būkite nerūpestingi kaip dangaus sparnuočiai ir laukų gėlės. O kad galėtume suprasti šiuos žodžius, gyventi nepajudinamu pasitikėjimu Dievu begalinėje ramybėje, tada būtume stiprūs ir lengvi, nuolat didėjančiu greičiu keliaujantys savo vidinio gyvenimo keliais." O pasak šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės „tik pasitikėjimas nuves mus į meilę be ribų".

Nuorodos:

1 Tomas Maršalas (2002) „GERI SANTYKIAI". Vilnius: Reformatų knygos, psl. 42.

2 Tomas Maršalas (2002) „GERI SANTYKIAI". Vilnius: Reformatų knygos, psl. 43.

3 Kartūzas (2006) „Tylos mokykla". Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, psl. 75, 76.

IV k. klier. Gytis Stumbras

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)