RAUPSUOTOJO PAGYDYMAS

matas.JPG

 Evangelijos pagal Morkų ištraukos apmąstymu dalinasi antrojo kurso klierikas Matas Kasparas. Mintys užrašytos ruošiantis homiletikos praktikai.

"Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. 
     Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik, pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. 
     O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį."      (Mk 1, 40-45)


Ši Evangelijos pagal Morkų ištrauka mums kalba apie raupsus ir raupsuotuosius.  Senajame testamente raupsų liga — tai bendras pavadinimas, kuris apima įvairias odos ligas, įskaitant šiandieninę raupsų ligą ir dėmes drabužiuose bei pastatuose. Pagal Senojo Testamento įstatymus, įvairios odos ligos, nors ir nelaikomos užkrečiamomis, padaro ligonį nešvarų, t.y. netinkamą bendrauti su kitais žmonėmis, ypač pamaldose, kol jis nėra pripažintas apeigoms švarus. Tačiau ką šiuo evangeliniu pasakojimu Dievas mums nori pasakyti?

Raupsuotojo atėjimas ir atsiklaupimas prieš Jėzų rodo, kad sergantysis tiki, jog Jėzus yra daugiau, nei paprastas žmogus ar pranašas. Raupsuotojo žodžiai „Jei nori, gali mane padaryti švarų“, rodo gilų jo tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi. Šiuose žodžiuose galima įžvelgti ir sergančiojo ryžtą bei drąsą. Raupsų liga tuo metu buvo užkrečiama, tačiau nepaisant to, Jėzus raupsuotojo pasigaili ir ištiesia ranką nebijodamas užsikrėsti. Toks poelgis anuomet prilygo skandalui. Liesti sergantį raupsais reiškė pačiam tapti nešvariu. Tačiau Jėzus to nepaiso. Toks poelgis anuomet negalėjo būti žmogiškai pateisinamas, bet jis atskleidžia Jėzaus dievystę, kuri pasireiškia radikaliu gailestingumu.

Tačiau Jėzaus rankos ištiesimas, Jo pasilenkimas ir nusižeminimas yra ne tik gailestingumo, atskleidžiančio Jėzaus dievystę, ženklas. Toks poelgis apreiškia ir tikrąjį žmogiškumą, kurio esmėje yra artimo meilė.

Gelbstintis kontaktas su Jėzumi — tai tikėjimas, kuris mus suvienija su Juo. Lytėjimas reiškia didžiausią artumą ir meilę. Jėzaus valia yra valia Dievo, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ ( 1 Tim 2,4). Jėzus ją išreiškia, kad nebenusimintume ir trokštume to, ko nedrįstame viltis. Jo troškimas yra aiškus. Jis nori, kad ir mes to paties trokštume. Nors ir kaip žmogus būtų giliai pasinėręs į nuodėmių bedugnę, Jėzus gali jį ištraukti ir perkeisti žmogaus širdį. Viešpačiui tėra reikalingas laisvas žmogaus sutikimas tą širdį rasti ir ją perkeisti. Dievas nei vieno žmogaus neatstumia ir dėl Savo begalinės meilės  negali atstumti. Išgydyti nuo raupsų reiškia ne tik grąžinti į civilinę ir religinę visuomenę. Tai ir išvadavimo iš mirties, kuri prasideda yrančiame kūne, vaizdinys. Tikrieji mūsų raupsai yra pati mirties baimė, užkrečianti visą mūsų gyvenimą. Raupsuotasis dvasiškai pasveiko dar prieš fizinį pagijimą, nes jis vedamas tikėjimo pirmasis išdrįso prieiti prie Jėzaus ir atsiklaupti. Jei atidžiai patyrinėtume savo gyvenimą, tikrai kiekvienas rastume tokių įvykių, kada esame patyrę dvasinį pagijimą. Ir šis pagijimas mus perkeičia. Jėzui esame brangūs tokie, kokie esame dabar, o ne tokie, kokie buvome anksčiau. Tokius dvasinius perkeitimus Jėzus darė nuolatos per savo gyvenimą ir tebedaro iki dabar tiems, kurie Jo ieško ir Jį atranda. Kartais Dievas žmogų perkeičia ir tada, kada jis visiškai nesitiki ir tai vadinama atsivertimu. Galime įžvelgti dar vieną Jėzaus savybę. Jis yra kuklus ir stebuklus darė bei daro dėl žmogaus.

Jėzaus prigrasinimas pagijusiajam mums parodo, kad Jis netroško tapti žvaigžde, nesiekė žemiškos šlovės, o tai darė tik dėl Dangiškosios Karalystės skelbimo kitiems žmonėms. Jėzaus daromi stebuklai ir tikėjimo ženklai buvo dėl Dangaus Karalystės, o ne dėl žmonių akių. O Jėzaus liepimas pagijusiajam nueiti pas kunigą ir paaukoti Mozės įsakytą atnašą mums parodo, kad Jėzus atėjo ne panaikinti Mozės įstatymo, bet jį papildyti. Taip pat šis Viešpaties elgesys parodo didžiulę pagarbą Senojo Testamento pranašams. Jėzaus kalba yra kurianti ir papildanti, o ne griaunanti ir paneigianti Senąjį Testamentą.

Tačiau evangelija toliau kalba apie tai, kad pagydytas raupsuotasis nepaklauso Jėzui ir plačiai paskelbia šį įvykį, dėl ko Jėzui reikėjo kurį laiką slapstytis negyvenamuose vietose. Jėzus prigrasindamas pabrėžė šį draudimą. Kaip ir visuose stebukluose, taip ir čia yra „mesijinė paslaptis“, kuriai įprastai nusižengiama. Tačiau čia jai nusižengti liepia tas pats, kuris draudė kalbėti. Akivaizdžiu prieštaravimu norima atkreipti skaitytojo dėmesį. Prisakymas tylėti galioja kaip tik jam, skaitytojui. Papasakoti ką girdėjęs jis galės tik tada, kai pats tiesiogiai tai patirs, kaip ir išgydytasis. Šis poelgis mums parodo, koks yra didžiulis džiaugsmas ir noras apie tai visiems kalbėti, nešti Gerąją Naujieną visiems žmonėms, kaip tai kad darė tautų apaštalas Paulius ir kiti apaštalai. Bet esminė mintis yra ta, kad nors Jėzus slapstėsi nuo žmonių, tačiau „žmonės iš visur rinkosi pas jį.“ Vadinasi, gandas apie Jėzaus daromus stebuklus sklido toli. Tačiau čia ir kyla esminis klausimas: ar tiems žmonėms Jėzus buvo Dievo Sūnus ar Jis buvo tik stebukladarys, magas, kuris galėjo jiems suteikti žemiškų malonumų bei džiaugsmų? Manau, daugumai ano meto žmonių Jėzus buvo tik kažkoks magas, galintis išvaduoti Izraelį iš Romos imperijos. Taip pat galintis padaryti asmeninių stebuklų kiekvienam žmogui.

Tačiau ar nėra panašiai ir šiais laikais? Norisi savęs ir kitų brolių klierikų nuolat klausti: Ar mes, mokydamiesi ir gyvendami seminarijoje nesiekiame materialinio gerbūvio? Ar kunigystė mums nėra tik tai, kad turėsime pastovų darbą ir pajamų šaltinį? Ar nesistengiame Jėzaus vardu pabėgti nuo pasaulio rūpesčių ir galimų problemų? Ar tikrai Dievas mums yra pirmoje vietoje ir drąsiai galime Jį skelbti kitiems taip, kaip, pavyzdžiui, tautų apaštalas Paulius? Į šį klausimą galime atsakyti tik patys sau pažvelgę į širdies slapčiausias kerteles.

klr. Matas Kasparas

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)