Savo gyvenimu ištarti - ATLIKTA!

vINCO_SENELIS.jpg

Vieni kitiems dėkojame už tikrumą. Ir pats labai vertinu akimirkas, kai jaučiamas tikrumas. Tai akimirkos, kai iš tiesų suvokiame, kaip arti yra Galingasis, o ir taip pat Gerasis

.

Man teko sutikti žmogų. Mačiau jį tokį seną ir vis senstantį. Tai buvo vyras, apie kurį jo žmona atsiminimuose rašė: „Daug kartų buvo taip nusilpęs, kad ant gulto nebeužlipdavo. Tačiau stiprus Lietuvos artojo organizmas atlaikė visas negandas, ir, atsėdėjęs dešimt metų, 1955 m. išėjo į tremtį“. Daug pasakoti, kur čia Jis buvo, nereikia. O mums, vaizdų žmonėms, tereikia nedaug: suimtas už partizanavimą, neįtikėtinai sudaužytas, be teismo išvežtas į lagerį. Tiesa, vėliau teismo sprendimas buvo sukurtas. Bet čia svarbiausi žmonos žodžiai: „atlaikė visas negandas“. Labai daug jis nekalbėdavo, senatvėje giliai pažvelgdavo pro langą, vyriškai atsidusdavo. Dabar rašydamas atsimenu tą žvilgsnį. Tuokart ne visada susimąstydavau, kokį ypatingą vaizdą matau.

Būdamas stipriu Lietuvos artoju, jis tyliai ir tiesiai varė savo gyvenimo vagą. Nepasidavė jokiems skausmams, jokiems kūno ar dvasios silpnumams, kantriai kentėjo visas žaizdas. Taip, jis buvo žmogus. Kantrybę veikiausiai buvo galima pastebėti veide, nuotaikoje, balse. Bet štai „baisiausias“ jo keiksmažodis buvo griežtai ištariamas žodis „burbulas“. Svečioje, nesvetingoje šalyje tiek laiko kentėjęs, su tos šalies išauklėtais darbininkais pradirbęs taip ir neištardavo ko nors aštresnio už tą, sakytum, mielą „burbulas“.

Jis mylėjo Dievą, tai pamatyti galėjai iš tvirto ir gilaus žegnojimosi prieš valgį. Stipriai mylėjo savo žmoną. Mylėjo savo vaikus. Anūkams leisdavo ir ant galvos užlipti (šis procesas net buvo vadinamas „mučijimu“). Labai labai mylėjo Lietuvą. Mėgo giedoti bažnyčios chore. Sekmadienį nuvalytais batais, užsivilkęs kostiumą (oi, tikrai nebrangų), susišukavęs iškeliaudavo į Dievo namus. Mėgo sutaisyti tai, kas sugedo. Sutaisė turbūt visus Anykščių motociklus (na, gal ne visus, bet tuos, kuriuos sutaisė, užtikrinu, kad puikiai). Kai buvo kiek senesnis, kasdien savo ramiu žingsniu parnešdavo pieno. Kai pagalvoju, kaip dažnai aš savo kasdienybėje nesugebu nuosekliai ir kantriai žingsniuoti ir parnešti tos dienos „pieno“. Kitos dienos net sugižusios būna, pamirštos. O jis to pieno parnešdavo visiems. Mylėjo tuos, kurie jį slaugė. Kartą, jau vieną iš paskutinių savo gyvenimo čia, žemėje, kartų, pamatęs atėjusį savo dukters vyrą, šį pavadino: „Tu esi mano angelas“.

Tai buvo mylintis vyras, kuris iš meilės atiduodavo gyvybę!

Iš tos vietos, kur buvo Jo namai, kur gyveno tėvai ir broliai, sesės, nieko neliko. Svečios, nesvetingos šalies atstovai nusprendė sunaikinti. Bet liko vienas prisiminimas, kuriuo pasidalino. Jis sakė, kad labai brangu jam buvo tai, jog mieloji mamytė numirė Jam ant rankų. Ir neįtikėtinai arti pajutau Esantįjį, kai tą gegužės vakarą sugrįžus, mama, atėjus į kambarį, pasakė, kad jau išėjo ir išėjo būdamas ant dukros rankų. Išėjo būdamas laisvoje, mylimoje savo Lietuvoje. Išėjo iš kambario, ant kurio sienos prasmingai kabėjo Kryžius ir Motinos Marijos veidas. Išėjo iš miestelio, prie kurio gimnazijos kieme pastatytas Rūpintojėlis yra pagarboje. Štai toks Jo ištartas: „ATLIKTA!”

Dieve, aš Tau dėkoju už savo senelį Petrą! Taip pat dėl Jo aš iš Tavęs žinau – turiu gyventi ir mylėti nepaliauti.

klierikas VINCENTAS LIZDENIS


Publikuota:

 neliberaliai.jpg

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)