SEMINARIJA - PAŠAUKIMO LOPŠYS

IMG_3061.JPG

 Kviečiame skaityti klieriko Liutauro Vilėniškio parengtą straipsnį apie Kauno kunigų seminariją

    Dvasininkijos kongregacija kalbėdama apie seminarijos svarbą kunigo gyvenime ir  jo pašaukime, ją įvardina kaip „pašaukimo lopšį“. 1994m.  išleistame „Vadove apie kunigų gyvenimą ir tarnystę“  rašoma: „ Kunigas visuomet palaikys šiltus bendradarbiavimo bei nuoširdžios meilės santykius su seminarija, nes tai yra jo pašaukimo lopšys ir pirmoji vieta kur jis patyrė bendruomeninį gyvenimą.“ (32)

    Tokie žodžiai, tikriausiai  liktų tik gražiais žodžiais, tačiau juos patvirtina pačių kunigų patirtys, kurios  savyje neša kur kas  stipresnį užtaisą nei įgudusių rašytojų romanai, nes jų liudijimas yra tikresnis ir autentiškesnis daugeliu aspektų. Apie tai dalijasi kunigai, baigę seminariją prieš 2 ar 3 metus, tai patvirtina ir tie kurie ją baigė prieš daugiau nei 20 ar 30 metų. Pavyzdžiui  kunigas  Stasys Kazėnas SJ,  mokęsis Kauno kunigų seminarijoje gilios stagnacijos laikais 1978m. -1983 m. nepaisant visų tuometinių santvarkos iššūkių, kunigų teismų ir trėmimų, seminariją ir joje praleistus metus prisimena su džiaugsmu ir dėkingumu, kur patyrė daug meilės, bendruomeniškumo, tėviškumo ir supratimo.  Dešimtmečiu vėliau (1988m.-1993m) Kauno kunigų seminarijoje  studijavęs kunigas Algirdas Žukauskas prisimena neramų istorinį laikotarpį kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Jam nepamirštama nerami 1991m. sausio 10-osios naktis kai  tuometinis seminarijos prefektas  (a.a) kun. Vytautas Sidaras pakėlė  seminaristus, kad jie eitų ir vienytųsi su visais Lietuvos gyventojais taikiai ginant svarbius objektus nuo okupanto išpuolių. Savąją Alma Mater jis prisimena kaip „labai išskirtinę bendruomenę, turtingą tradicijom“, kur išskirtinai patyrė vyresniųjų klierikų rūpestį jaunesniaisiais. Bendruomeniškumas vienijantis seminaristus jam paliko neišdildomą prisiminimą.

    Tiesa,  meilę seminarijai iš kunigų tenka patirti ir be žodžių: apsilankymu, prisidėjimu prie rengiamų seminarijos renginių ir pan. Tai duoda progą mums, čia besimokantiems, stabtelti, susimastyti  ir mokytis būti dėkingam, labiau vertinti tai ką gauname čia ruošdamiesi kunigystės tarnystei ir tarsi užsikrėsti kitų rodomu pavyzdžiu, kad tai būtų galima perduoti kitiems.

     Čia gyvenant už seminarijos sienų, savajame “pašaukimo lopšyje“, naujai ir prasmingai nuskamba apaštalo Pauliaus žodžiai: „Būkite dėkingi“ (Kol. 3,15), „už viską dėkokite“ (1 (Tes. 5,18). Dykumos tėvų išmintis  persmelkta šių Šventojo Rašto žodžių taip pat maitina sielą: „Dažnai tariančios padėką lūpos, bus palaimintos Dievo, o dėkinga širdis yra lankoma malonės“ (šv. Izaokas).

      Skaičiuojame paskutines 2015-ųjų metų dienas. Į pabaigą eina ne tik kalendorinai metai, bet ir pusmetis seminarijoje. Prasidės klierikų atostogos. Tačiau ką reiškia atostogos? Ar tai reiškia, kad bus galima pailsėti nuo dedamų pastangų einant pašaukimo keliu? Nuo maldų, dvasinio skaitymo, dalyvavimo šv. Mišiose? Atsakymą galime rasti prieš daugiau nei pusę amžiaus  Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvo kun. Vincento Sladkevičiaus žodžiuose klierikams: „Labai svarbu ir reikšminga kunigiškame gyvenime, kaip praleidžiamos laisvos nuo pareigų valandos. Jos parodo, kokios dvasios mes esame. Jos turi daugiausia įtakos mūsų asmenybės formavimuisi, nes jomis mes reiškiamės labiausiai nepriklausomai, grynai savo valios, skonio bei nusiteikimo pasirinktais veiksmais. Pareigų metu mūsų veiksmus didžia dalimi nustato pačios pareigos. Kaip nuo gerai prižiūrimų bei gerai įdirbtų tarpueilių priklauso derlius, taip nuo gerai praleidžiamo laisvalaikio priklauso mūsų pareigų sėkmingumas…“

    Įsiklausius į šiuos žodžius supranti, kad mokslo metuose yra ne du semestrai, bet trys. Šis trečias semestras  - tai klierikų atostogos, tik čia  pažymį rašo ne dėstytojai, o mes patys -  kai liekame patys su savimi ir mokinamės gyventi  pašaukimu savo kasdienybėje.  

    Sunku net aprėpti, kiek dvasiškai praturtėjome šiais metais. Apie tai byloja mūsų seminarijos tinklapyje užfiksuoti įvykiai, susitikimai, išgyventa bendrystė su Dievu, su artimu. Esame seminarijoje su 150-ies metų dvasiniu „kapitalu“, pragyvenusia 2 pasaulinius karus, caro ir nacių okupacijas, represijas bei persekiojimus. Tai gyva ir nepakartojama tikėjimo istorija du trečdalius laiko vykusi okupacijos ir primetinėjamos ideologijos bei santvarkos sąlygomis ir tik vienas trečdalis Kauno kunigų seminarijos egzistavimo laiko vyko ir tebevyksta (ačiū Dievui!) laisvoje tėvynėje.

     Šiame pašaukimo lopšyje – seminarijoje, akivaizdžiai iškyla suvokimas, kad čia galime sutikti ne tik dėstytojus, studentus ar personalo darbuotojus. Bet jų asmenyse galime sutikti Jėzų Kristų.

 

                                                                            III kurso klierikas Liutauras Vilėniškis

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)