Trigubas mąstymas

I. Džiaugsmas

–Sveikas, kaip gyveni? – nuskambėjo man per visą gatvę. Atsigręžiau. Pamačiau ištiestas apkabinimui rankas. Ir to užteko... Įvyko stebuklas: geležies prisodrinto kraujo alsavimas sustingo. Jutau, kaip skleidžiasi ir kyla džiaugsmo žiedas. Tiesiog iš nebūties ir puvėsių. Nesvarbu, kad tos apkabinimo rankos kitokios. Jos liudija nepadalytą džiaugsmą. Tai, jog paprastas, nuoširdus tikėjimas yra šviesa. Tai, jog net ir subjaurotas, nesuprastas veidas yra tvirto džiaugsmo versmė. O ar aš galiu ir sugebu tiesiog džiaugtis? Dažnai šis klausimas skamba sudėtingai. Ar reikia kažką pereiti, išžengti iš savęs, ar tereikia tik pažvelgti į nepadalinto džiaugsmo veidą?

Tokį, kuris pasauliui yra niekas. Kuris pasauliui yra liga – mažutėlis. Nesusipratimas, sugebantis tikrai ir nuoširdžiai džiaugtis. Jis, nepaisydamas savo negalios, skausmo, sunkumo, klausia apie mano džiaugsmą, kurio kartais nepažįstu ir nematau... Šioje perspektyvoje svarbiausios eismo taisyklės jam – Meilė. Tokiame horizonte atsisukęs ir pajutęs apkabinimo jėgą, klausiu savęs, ar aš sugebu išnešioti nepadalinto džiaugsmo sindromą? Galbūt šios mintys nukris iš dangaus ir pavirs į nieką, kaip tą daro pernykštis sniegas. Tačiau paprastas žodis yra šviesus kaip tikrovė. Ir jis tikrai duos vaisių, jei savo lūpose iš naujo atrasiu Tautų apaštalo žodžius: „ Džiaukitės <...> Ir vėl kartoju – džiaukitės."

Tas žmogus iš „Tikėjimo ir šviesos" bendruomenės nuėjo džiaugtis su visais, esančiais šalia. Net ir šalia manęs. Atrodo, niekas nepasikeitė. Gatvė ta pati, problemos irgi. Tačiau Būties alsavimas tapo gyvas – tikrovė tapo apkabinta. Be perverto geležinio kraujo skonio gerklėje, tačiau su džiaugsmo – gyvybės – savastimi. Tai kažkokios ateities perspektyvos užuomazgos. Norisi tikėti, jog šiam nepadalintam džiaugsmui manyje nieko netrūks. Būdamas „Jėzaus Kristaus pagautas", tiesiog trokštu nors ir pamažu, tačiau nuoširdžiai į tai veržtis.

II. Gailestingumas

Kodėl žmonės turi akis? Kad kitus gebėtų matyti. Taip kalba žinovai ir chrestomatijos. Tačiau kartais atrodo, jog tikrovė visam tam akla. Tarsi įsupanti ir paliekanti būtis. Negyva esmė... Nekvėpuojanti odos aptrauktis.

Tas prasmės klausimas visada kankina žmogų. Atsakymą pasiūlo pats Dievas. Tiesiog laistydamas, gaivindamas ir augindamas. Čia pat, iš po aušvicinių ir leipciginių idėjų skverno, iš sinkretinio dabarties pajautos mišinio kartu su sekuliarizacijos raugu. Visam šiam, dabartiniais laikais itin populiariam maišymui jis pasiūlo atvertos širdies druską, gyvybės balzamą. Jis gydo mūsų gimties žaizdas, tepas jas savo kryžiaus aliejumi. Pats Dievas slaugo mus.

Prasmingai aktualu teikti gyvybę ten, kur veši sintetika. Juk kryžiaus aliejus ne tik užtraukia žaizdas, bet ir praplečia skaudančią širdį. Negirdimą, nepamatytą skausmą jis paverčia Meile. Galbūt ši mintis skamba kiek teoriškai. Tačiau ji reikalingiausia ten, kur nejaučiama ir nematoma. Gerojo Samariečio biblinė scena kartojasi kasdien. Nuolat. Tyliai. Čia pat, tarp miestų, kaimų, šeimų ir asmenybių gyvenimų. Tik ar Viešpaties inde užteks aliejaus? Klausimas turėtų ne tik skambėti, bet tiesiog būti aktualus. Jis kviečia ir mane būti šio paprasto žemės aliejaus ląstele. Nežinau, ar atsakiau į šį kvietimą. Gal dar gyvenu tyla, nematydamas, kaip gatvių skausmu, mažutėlių ašaromis praeina Gyvenimas. Tuo tarpu būti tuo aliejumi - ištiesti rankas ir parpulti. Tiesiog čia ir dabar, po praeinamumu. Leistis pilamam ant idėjų sužeistumo ir geismų tarpuvarčių. Taip Dievas augina žmonų kūrinį – žmogų Kūrėją.

Ar mano būtis yra atvira paraštėms – nežinau. Tik žinau, kad paprastas Gailestingumas neįtelpa į jokius rėmus ir laiką. Dar daugiau – jis nekalba ir neliepia. Tiesiog kviečia gimti iš tarpuvartės – sužeistos rankos – aklos akies – nebeįkvepiančių plaučių. Tai prasmė, kurią esu kviečiamas atrasti taip pat ir toje pačioje šalikelėje, kaip anuosyk atrado Samarietis. Jei tuomet merdėjau šalikelėje, tai kur esu dabar?

III. Užuojauta

Šiaurys persunkia odą. Sunku stovėti. Sunku išsaugoti vidinę šilumą. Nejučia norisi uždaryti visas kiaurymes. Būti. Nors tai ir sudėtinga, net žiauru... Tačiau mintys apie šiaurinį vėją ne visuomet neprasmingos. Šiaip ar taip, tai esybės pranašas, ne tik nurodantis kryptį, bet ir vedantis. Į Žodį – širdį. Evangelijos pagal Joną prologe rašoma, jog „pradžioje buvo Žodis". Ir šiandien norisi keliauti į Žodžio gelmes. Išeiti iš epicentro, kuriame stoviu aš, vien tik aš. Jis – Pradžia. Kūrėjas. Šioje tikrovėje realiai patiriu mikropasaulio kūrimo grožį bei jėgą. Tikrovę, kurią esu kviečiamas kurti visada. Visada, kai beldžiasi žmogus, prašydamas ir laukdamas Žodžio, šilumos.

Kažkada poeto Justino Marcinkevičiaus sakinys „žodžio ten tėviškė" man įgauna naują skambesį. Mikropasaulio pradžia – širdis. Joje užsimezga gyvenimas. Ji – labiausiai trokštamas ir ieškomas komponentas. Kai kažko reikia – reikia tiesiog širdies. Kai kažko ieškome – tereikia nusileisti į gelmes.

Šis mažas, bet be galo daug jėgų reikalaujantis procesas – būties epicentras. Visa tai, ką turime ir kuo dalijamės.

Čia ir dabar mano rankose atlaužta Žodžio duona. Kviečiu dalintis ja. Žinau, kad reikia. Eiti ne bet kur, bet tik į gelmes. Žodis atrakina širdį ir kuria naują pasaulio pulsą. Svarbu būti nors ir maža, bet dalele. Čia žinau, jog nesušalsiu. Tad „belskitės ir bus atidaryta"...

Klier. Nerijus Pipiras, III k. 

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)