ŽMONĖS, ATVERIANTYS GAILESTINGUMO DURIS NUTEISTIESIEMS

Procesija.JPG

Kviečiame skaityti Lietuvos "Caritas" darbuotojos Militos Žičkutės-Lindžienės straipsnį apie projektą „Nuteistųjų globa ir reintegracija“, kuriame dalyvauja ir Kauno kunigų seminarijos klierikai.

Pradedame švęsti Gailestingumo jubiliejaus metus, atvertos Gailestingumo durys visoje Lietuvoje pagrindinėse mūsų šventovėse. Tai priverčia susimąstyti, kas mūsų gyvenimuose yra gailestingumo durys ir kokiose vietose jas mes sugebėjome atverti.

Lietuvos Caritas projekto „Nuteistųjų globa ir reintegracija“ savanoriai ir darbuotojai daugiau nei dešimtmetį atveria laisvės atėmimo vietų duris. Visuomenė linkusi smerkti ir atmesti, juk ten sėdi tie, kurie nuskriaudė ne vieną nekaltą žmogų, kurie atėmė gyvybes, kurie pasisavino ne savo daiktus, kurie... Kurie... Jie padarė nusikaltimus už kuriuos ir atlieka bausmę. Tad atvėrimas durų pas juos kartais pareikalauja iš mūsų aiškaus suvokimo apie gailestingumą ir artimo meilės darbus vienas kitam. Ir galima būtų išsamiai dėlioti už ir prieš, narplioti teisingumo sąvokas ir analizuoti pačią gailestingumo sampratą šiose sankirtose, tačiau šis straipsnis ne apie tai.

Pastaruosius metus Kauno kunigų seminarijos klierikai atlieka pastoracinę praktiką pataisos namuose. Jie žengia per šį visuomenę ir nuteistuosius skiriantį slenkstį su tvirtu tikėjimu ir nešdami viltį. Galime klausti, o kam to reikia? O galbūt postringauti apie tai, kad nuteistieji tik ginasi, jog yra nekalti arba neva dirbtinai gailisi. O galbūt visai nereikia tos Gerosios Naujienos skelbimo ten, kur tiek nuodėmės ir nusidėjimo? Ir taip galime prieiti prie bendro nutarimo, kad visai be reikalo šie jauni vyrai, besiruošdami kunigystei, gaišta laiką.

Bet... Kiekviena situacija turi savo kampus ir mes pasikalbėjome su pačiais nuteistaisiais, norėdami išgirsti jų pačių pasidalinimus, o ką jiems reiškia ateinantys žmonės? Aplankantys kunigai, klierikai?

Keletas nuteistųjų, kurie turėjo individualų kontaktą su seminaristu atspindi, kad šie pokalbiai tarsi privertė juos pabusti ir padėjo atrasti save, kaip žmogų. Paulius dalinasi, kad pataisos namuose visi būna su kaukėmis, „būti savimi menas, o čia neįmanoma“. Labiausiai stinga tiesiog pasikalbėjimo, kas tampa nebeįmanoma tarp pataisos namų sienų su kitais nuteistaisiais, nes jie vienas kitu nepasitiki. Juo labiau kalbėti tikėjimo temomis, ar bandyti apžvelgti viduje slypintį kaltės jausmą dėl nusikaltimo praktiškai tam nėra erdvės. Paulius mąsto, kad dauguma ir grįžta atgal dėl šio vidinio kaltės jausmo, jie taip save baudžia. Nepaisant to, kad dienos visos vienodos, jose ypatingai mažai vilties. O čia atėjęs žmogus su šypsena, rankos paspaudimu ir laiko skyrimu pokalbiui tarsi yra gyvas priminimas, kad galbūt kažkur dar yra kitaip. Galbūt yra bent šiokia tokia viltis. Liūdna tik tai, kad šis žmogus laikinas, nežinai ar dar galėsi jį pamatyti.

Lukas išgirdęs klausimą tik nusijuokia „o kaip kitaip mes pasitaisysim? Kaip integruosimės, jei pas mus nedrįs užeiti net kunigai ar besiruošiantys tam?“. Paskui surimtėja ir sako, kad tik čia jis ir pamatė kunigus, klierikus kitokius. Anksčiau jų bijojo. Paskui jie jam nerūpėjo. O dabar iš jų jaučia viltį, vidinę jėgą ir ramybę. Sako, kad ir pats tą norėtų pajausti savyje. Daugelio dalykų jis vis dar nesupranta, jam kalbos apie Dievą kartais yra per daug painios, bet tuo pačiu sako, kad ateina, net nežino ko, bet ateina. Lukas daug nedaugžodžiauja, bet tiesiog ramiai užbaigia „Šie žmonės ne tik iš laisvės, bet ir su kažkokia laisve, jei jie tokie ateina, gal ir mes dar nenurašyti, gal turim vilties“.

Daugumą jų nustebina šie susitikimai, štai Jonas dalinasi, kad „buvau maloniai nustebintas. Man patiko jo požiūris į nuteistuosius – nesmerkiantis jų“, kiti kalba apie priėmimą, apie paprastumą, tiesiog pokalbį, kuris priverčia pagalvoti arba tiesiog leidžia pasijausti žmogumi. Kartais tai leidžia paklausti iki šiol neklaustų klausimų apie tikėjimą. Būna, kad nuteistieji tiesiog klausosi, tai, kas kalbama. Andrius išskiria, jog „tai žmonės pavyzdžiai, jų liudijimai praplečia akiratį, čia būdamas gali tik apie muštynes ir nusikaltimus prisiklausyti, o čia ateina ir kalba, kad yra ir kitaip“.

Atkreipia dėmesį ir kunigiškas rūbas, Simonas išsako, kad „Net paspausti ranką kartais nedrąsu, ką aš čia toks prisidirbęs belenkiek. Bet va jie pirmi ateina ir nieko nepaisydami pasisveikina. Tada kažkaip taip viduje kitaip“. Kitiems kunigo išskirtina apranga pradžioje lyg ir kėlė įtampą, bet paskui priprato, „juk tai žmogus, kuris mus aplanko, matosi, kad yra pagal pašaukimą, myli kiekvieną žmogų“. Šis rūbas jiems dvelkia pasitikėjimu ir priėmimu.

Šie susitikimai kiekvienam palieka vis kitokį potyrį ir apie tai kalba Tomas sakydamas, kad „ugdo tikėjime ir kažkokį dalyką kiekvieną kartą įsimeni, aišku, kai ką ir pamiršti, kai kas lieka, bet tai daro žmogų geresnį, arčiau Dievo“. Tadas savo ruožtu atspindėdamas išsako esminius dalykus apie gyvenimo ir mirties sankirtą pataisos namuose, jis teigia, kad susitikimai „suteikia viduje ramybės ir viltį, kad yra vilties gyventi. Tik reikia pasirinkti tikrą kelią“.

Dovydas kalbėdamas apie kunigus užtikrintai išsako, kad „Tikinčiam žmogui, kunigo atvykimas – gyvenimo dalis“. Ir jis tampa itin svarbus, kai kalbame apie Atgailos sakramentą, kad šiems žmonėms to ypatingai reikia, kad galėtų tai išgyventi, kad galėtų ir pats susitaikyti su padarytu nusikaltimu ir toje situacijoje pamatyti alternatyvius tolimesnio gyvenimo variantus. Net jei jis kažkam ir atėmė gyvybę, tai liks jo santykio su Kūrėju dalimi, tačiau ar nebūtų ši situacija visiškai beprasmiška, jei dar ir šis žmogus, atliekantis bausmę veltui praeikvotų gyvenimą. Vienos gyvybės, deja, nebesusigrąžinsime, bet kitai šiuo atžvilgiu dar yra viltis. Kad ir kaip tai parodksaliai skamba.

Šiuos dalykus, kuriuos nuteistieji išsako jie jaučia savo vidiniuose pasauliuose, kuriuos įžvelgti labai sudėtinga ir reikia pasitikėjimo, bei atvirumo, kad jie kalbėtųsi ir dalintųsi. O ar tai pastebima jų kasdienybės gyvenimuose? Patys nusijuokia, kai dalinasi tuo, kad po susitikimų, jie būna kitokie, mažiau keikiasi, o susitikimų metu iš vis neiskeikia, bendrauja, kaip įprastai žmonės įpratę. Turi daugiau kantrybės, yra vienas kitam atlaidesni. O kartais ir šypsosi, sako atrodo, kaip kvailiai, bet norisi šypsotis. Būna kiek atidesni artimo atžvilgiu, bet dažniausiai ir vėl grįžta prie įprastinės rutinos. Tačiau išskiria, kad ta diena, kai juos aplanko jau būna kitokia, kažkoks šviesos blyksnis tamsoje.

Ir tų akimirkų būna įvairiausių, štai gerai atmenu tą akimirką, kai vienas nuteistųjų, kuris pataisos namuose nuolatos veiksme ir kupinas negatyvių išgyvenimų ne tik padėkojo už pokalbį seminaristui, bet atsiveikindamas jį ir apkabino. Koks įprastas vaizdas mums, tikintiesiems, kasdienybėje ir koks retai pasitaikantis dalykas pataisos namuose.  O kas žino, kaip stipriai tai jį palietė?

Ar visada būna viskas tik lengva? Ir savanoriams, seminaristams atviros visos durys? Žinoma, kad ne. Kai kurie nuteistieji sako, kad nepažįsta tokios Bažnyčios apie kurią kalba atėję, jiems tai atrodo keista, jie turi visai kitokias patirtis ir su nepasitikėjimu žiūri į besidalijančius, tada reikia laiko, kantrybės ir maldos, praeiti pro šias užtvaras.

Tačiau daugumos nuteistųjų akys prabyla, kai pamato ateinantį žmogų, kuris nuoširdžiai domisi, kaip jis laikosi, kuris skiria savo dėmesį, palydi malda. Galbūt tai nėra įprasta, tačiau palieka pėdsakus, kiekvienam šių susitikimų dalyviui, tiek liekančiam už grotų, tiek tam, kuris pro gailestingumo duris išsineša į laisvę kitokį jausmą ir supratimą apie žmonės liekančius ten...

Bet ateis ta diena, kai per šias duris žengs ir jie, per tas pačias gailestingumo duris, kurias atveriame ateidami. Galbūt jie turės vilties atverti savo širdies gailestingumo duris išeinant? Ir grįš gyventi tarp mūsų.

Lietuvos Caritas projektas „Nuteistųjų globa ir reintegracija“

Projekto koordinatorė

Milita Žičkutė-Lindžienė 

Komentarai:

Palikite atsiliepimą



(Nerodomas viešai .)